Eduardas Monkevičius
NUOSAVYBĖS TEISIŲ ATKŪRIMAS :ISTORIJOS PAMOKOS
2024 m. spalio 5 d.
Jau daugiau kaip 30 metų Lietuvoje tęsiasi piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas, kurio pabaigos nematyti ir dabar. Virš trijų tūkstančių piliečių vis dar laukia nuosavybės teisių atkūrimo. Teismų praktikos duomenimis esama pažeidimų ir neišspręstų problemų atkuriant piliečių nuosavybės teises, kurių gali būti ir ateityje, nes įsiteisėję teismų sprendimai gali būti peržiūrimi iš naujo, kai paaiškėja naujos aplinkybės ar dėl procesinių pažeidimų. Dėl to nuosavybės teisių atkūrimo santykių teisinis reguliavimas ir įgyvendinimas turės istorinę pažintinę reikšmę ir ateityje, nes istorijos pamokos nebuvo visiškai išmoktos, klaidos ir pažeidimai kartojasi ir šiuo metu.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. aktu paskelbus apie Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą buvo deklaruotas ir privatinės teisės instituto atkūrimas bei tęstinumas Lietuvoje.„(Valstybės žinios“, 1990, Nr 9-222). Netrukus jau 1991 m. birželio 18 d. priimtas „ Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo įstatymas (toliau-„Nuosavybės atkūrimo įstatymas“), kuriame deklaruoti nuosavybės teisės tęstinumo ir teisingumo principai. Paskelbta, kad „Lietuvos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir išlikęs nekilnojamasis turtas įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka grąžinamas, o jei tokios galimybės nėra-teisingai už jį atlyginama“. (Valstybės žinios, 1991, Nr 21-545). Įstatymas suteikė teisę Lietuvos Respublikos piliečiams, nuolat gyvenantiems Lietuvoje – buvusiems savininkams, ir jų vaikams atkurti nuosavybės teisę į išlikusius žemę, miškus, vandens telkinius, pastatus ir kitą nekilnojamąjį turtą, kuris po 1940 metų okupacinės valdžios buvo nacionalizuotas arba kitaip neteisėtai nusavintas. Tačiau pretendentų ratas į nuosavybės teisių atkūrimą buvo ribotas. Tokia teisė nebuvo suteikta negyvenantiems Lietuvoje jos piliečiams, taip pat buvusio savininko vaikaičiams ir jau čia buvo galima įžvelgti žmogaus teisių pažeidimus. 1991 m. liepos 25 d. Žemės reformos įstatymas (Valstybės žinios, 1991, Nr 21-545.) reguliavo valstybinės žemės fondo sudarymą, žemės reformos vykdymą, žemės grąžinimo buvusiems savininkams eiliškumą, sąlygas ir tvarką. Šių įstatymų įgyvendinimo tvarką ir procedūrą reguliavo Vyriausybės nutarimai. 1992 metais tautos referendumu priimta nauja Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtino žmogaus prigimtinių teisių ir laisvių, nuosavybės neliečiamumo principus taip pat pagrindines konstitucines piliečių teises ir laisves. Atsižvelgiant į tai minėtų įstatymų ir Vyriausybės nutarimų kai kurios nuostatos prieštaravo prigimtinėms, konstitucinėms ir tarptautinėms žmogaus teisėms ir laisvėms. Reikėjo iš esmės pakeisti piliečių nuosavybės teisių į žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinį reguliavimą. 1997 metais priimta nauja minėtų įstatymų redakcija ( Valstybės žinios.1997, Nr 65-1558. ir Nr 69-1735.) taip pat įstatymų įgyvendinimą reguliuojantieji Vyriausybės nutarimai. Abu įstatymai iš dalies panaikino kai kuriuos ribojimus atkurti ir įgyvendinti piliečių nekilnojamojo turto nuosavybės teisę. Suteikta teisė atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir buvusio savininko vaikaičiams. Panaikinti ribojimai atkurti nuosavybės teisę Lietuvoje negyvenantiems jos piliečiams. Suteikta teisė atkurti žemės, miško ir vandens telkinio nuosavybės teisę buvusioje vietoje arba pasirinkti kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdą. Atsižvelgiant į Žemės reformos įstatyme nustatytą eiliškumą buvusiems savininkams žemės, miško ir vandens telkinio nuosavybės teisė atkuriama pirmąja eile, o tik po to jie gali būti parduodami (privatizuojami) arba išnuomojami kitiems asmenims.
Tenka pabrėžti, kad šie įstatymai ir Vyriausybės nutarimai buvo daug kartų keičiami ir papildomi, juose buvo daug trūkumų ir prieštaringų nuostatų, o tai sudarė sąlygas nesąžiningiems vykdytojams juos pažeisti ar ignoruoti. Tai patvirtina ir teisminės bylos, kuriose nagrinėti piliečių skundai dėl valstybės institucijų atsisakymo atkurti nuosavybę, sumokėti teisingą kompensaciją už negrąžintą turtą ir dėl kitų pažeidimų. Tačiau teismų praktika tais klausimais nebuvo susiformavusi ir teismai taip pat ne visuomet apgynė buvusių savininkų teises.
Apart teisinių priežasčių galima dar išskirti ir politines bei socialines priežastis dėl kurių nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi taip ilgai, ribojamos ar pažeidžiamos žmogaus teisės šioje srityje. Įstatymų ir Vyriausybės nutarimų įgyvendinimas iš esmės priklausė nuo savivaldybių agrarinės reformos tarnybų , vėliau apskričių viršininkų administracijų ir Nacionalinės žemės tarnybos vadovų ir specialistų politinių nuostatų ir pažiūrų. Vieša paslaptis, kad ne visi jie pritarė privatinės teisės tęstinumo ir laisvos rinkos idėjų įgyvendinimui Lietuvoje. Sovietų valdymo metais viena jų dalis priklausė komunistų partijai ir privilegijuotų asmenų ratui, gyveno geriau už kitus piliečius, naudojosi privilegijomis ir lengvatomis, kurių vėliau neteko. Tokie asmenys jautė nostalgiją praeičiai ir iš idėjos sąmoningai ignoravo ar net žlugdė įstatymų ir Vyriausybės nutarimų įgyvendinimą. Kita dalis gal būt buvo politiškai neutralūs arba net pritarė valstybės vykdomoms reformoms, tačiau pasipelnymo tikslu slėpė laisvos žemės sklypus, o vėliau per savo gimines ir statytinius juos pasisavindavo ar parduodavo kitiems asmenims. Būta ypač gėdingų atvejų, kai siekta pasipelnyti senų ar neįgalių asmenų sąskaita, pusvelčiui už simbolinę kainą supirkus jiems grąžintus nuosavybėn žemės sklypus. Ypač tai buvo būdinga atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypus saugomose teritorijose ir miestų žemėse. Kitas korumpuotą veiklą skatinantis atvejis yra įstatymo leidimas grąžintiną nuosavybėn žemės sklypą „perkelti“ į kitą savininkui patinkančią vaizdingą ir gražią vietovę, t.y. nekilnojamąjį turtą paversti kilnojamu. Tuo buvo pažeistos kitų piliečių teisės, nes jiems atimta teisė atkurti nuosavybę toje vietovėje. Tai grynai lietuviškas precedento neturintis atvejis, nežinomas jokioje kitoje pasaulio valstybėje. Tokie atvejai autoriui yra gerai žinomi iš praktikos, nes teko asmeniškai dalyvauti atkuriant nuosavybės teises į savo senelio žemę , taip pat dirbti Kauno apygardos teismo teisėju 1996-2008 metais.
Didelę reikšmę reguliuojant ir įgyvendinant piliečių nuosavybės atkūrimo teises turėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau-Konstitucinis Teismas) nutarimai, kurie pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai ir negaliojančiais eilę šių teisių ribojimų ir pažeidimų. Tačiau toli gražu ne visi žmogaus teisių ribojimai ar pažeidimai buvo pripažinti negaliojančiais. Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarime konstatuota kad okupacinei valdžiai nacionalizavus privačią nuosavybę buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė į privačią nuosavybę ir tuo pagrindu neatsirado valstybinė nuosavybė nes „teisė negali atsirasti neteisės pagrindu“, todėl iš žmonių atimtas turtas laikytinas ne valstybine nuosavybe, bet tik faktiškai valstybės valdomu turtu. Patvirtinta piliečių teisė įstatymo nustatyta tvarka susigrąžinti jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant tokios galimybės- gauti kompensaciją, kuri taip pat reiškia nuosavybės teisių atkūrimą. (Valstybės žinios, 2007, Nr 76-3018) Iš to sektų išvada, kad remiantis nuosavybės teisių tęstinumo ir teisingumo principais pirmiausia turėjo būti pripažinta neginčytina piliečių teisė atkurti nuosavybę į nacionalizuotą ir valstybės faktiškai valdomą turtą , kuris pagal galimybes turėjo būti grąžintas teisėtiems savininkams arba teisingai už jį atlyginta. Tačiau įstatymų leidėjai paskelbė tik dalinę nacionalizuoto turto restituciją, t.y apribojo arba atskirais atvejais apskritai ignoravo piliečių teises atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą natūra, o kompensacija už negrąžintą nuosavybėn turtą buvo nelygiavertė. Tai patvirtina tokios Nuosavybės atkūrimo įstatymo nuostatos. Pirma, kaimo vietovėje galima atkurti nuosavybės teisę natūra į žemę, miškus ir vandens telkinį, kurių plotas ne didesnis kaip 150 ha. Miestuose nuosavybės teisė natūra atkuriama turėtoje vietoje tik į laisvą (neužstatytą) žemę pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus arba kompensuojama kitu žemės sklypu, kurios plotas ne didesnis kaip 0.3 ha. Didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje ir Birštone grąžintinos žemės plotas mažinamas iki 0,2 ha. Šiuose miestuose prie nuosavų gyvenamųjų namų turėtoje vietoje gali būti grąžintas nuosavybėn natūroje ne didesnis, kaip 0,04 ha žemės sklypas. Tokio paties dydžio naujas žemės sklypas už negrąžintą žemę gali būti suteiktas neatlygintinai kitoje piliečio pasirinktoje vietoje individualių namų statybai ir kitiems poreikiams. Tiems piliečiams, kurie nuosavybėje turėjo didesnio ploto žemės sklypus nuosavybės teisės natūra neatkuriamos apskritai. Antra, patvirtintas išsamus valstybės priverstinai išperkamo iš buvusių savininkų išlikusio nekilnojamojo turto sąrašas. Apart valstybinės svarbos objektams normaliai funkcionuoti ir visuomenės poreikiams reikalingos žemės į šį sąrašą pateko ir tokie žemės sklypai, kuriuose suprojektuota net tolimoje ateityje statyti gyvenamuosius namus ir kitus miesto infrastruktūros objektus ar atlikti kitus jos tvarkymo darbus. Vėliau toks valstybės arba visuomenės poreikis dėl įvairių priežasčių išnyksta, bet piliečių nuosavybės teisės į tuos žemės sklypus neatkuriamos. Pateikiu konkretų pavyzdį. 1997-1998 metais eilė piliečių prašė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus natūra Noreikiškių gyvenvietės teritorijoje Kauno rajone. Tačiau jų prašymus žemėtvarkos tarnyba o vėliau ir teismai atmetė, motyvuodami tuo ,kad jie reikalingi Noreikiškių gyvenvietės infrastruktūros ir Žemės ūkio akademijos mokomojo ūkio plėtrai. Po kurio laiko paaiškėjo, kad tokio visuomeninio poreikio nebuvo ir tai buvo tik pretekstas neatkurti piliečių nuosavybės teisių toje vietovėje. Vėliau tuos negrąžintus nuosavybėn žemės sklypus sėkmingai privatizavo kiti asmenys ir juose išaugo ištisi individualių gyvenamųjų namų kvartalai. Trečia, valstybės kompensavimo už negrąžintą nuosavybėn nekilnojamąjį turtą dydis yra nelygiavertis. Piliečiams neatlygintinai suteikto naujo žemės sklypo, miško ar vandens telkinio vertė arba piniginės kompensacijos už juos dydis nustatomi remiantis Vyriausybės patvirtintomis metodikomis. Tačiau praktiškai dažnai neatlygintinai suteikiamas žemesnės vertės nekilnojamasis turtas, o piniginė kompensacija yra žymiai žemesnė už realią rinkos kainą. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad toks kompensavimas yra lygiavertis piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas.
Konstitucinis Teismas šiuos akivaizdžius privačios nuosavybės teisės ribojimus ir pažeidimus ignoravo. Pateisindamas dalinę nacionalizuoto piliečių turto restituciją šis teismas minėtame nutarime konstatavo, kad „okupacijos metais susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių, (grįžti į pirminę padėti) buvo neįmanoma…“ Savaime suprantama, kad per 50 okupacijos metų įvykusių pokyčių visiškai atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra nebuvo galimybės. Tačiau problemos esmė yra ta, kad įstatymų leidėjas ir Konstitucinis Teismas pažeidė savo pačių deklaruotus nuosavybės teisės tęstinumo ir teisingo atlyginimo už nacionalizuotą turtą principus, nes įteisino šios teisės ribojimus ir pažeidimus. Tarpukario Lietuvoje 1922m. vasario 15 d. Žemės reformos įstatymu nacionalizuota savininkų žemė, kurios plotas viršijo 80 ha. Tačiau savininkų nuosavybėje paliktas ir didesnis žemės plotas, kuris neviršija 200 ha. Be to, jeigu savininkas turėjo mažiau kaip 150 ha žemės už nacionalizuotą žemę nustatyta piniginė kompensacija tuo metu galiojusiomis vidutinėmis rinkos kainomis. Už nacionalizuotą žemę savininkams buvo visiškai atlyginta jau 1936 metais, nežiūrint į tai, kad tuo metu Lietuvos geopolitinė ir ekonominė padėtis buvo žymiai blogesnė negu dabar. Autoriaus nuomone Lietuvos valstybė, atsižvelgiant į jos išsivystymo lygį, turėjo galimybę per tam tikrą laikotarpį visiškai ir teisingai atlyginti piliečiams už nacionalizuotą turtą lygiaverčiu turtu ar pinigais realia rinkos kaina.
Baigiant svarbu akcentuoti, kad per palyginti neilgą 30 metų laikotarpį Lietuvos valdžios ir valdymo institucijose daug kartų keitėsi politikų sudėtis, bet piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo trūkumai ir pažeidimai nuolat kartojasi, eilei piliečių nuosavybės teisės neatkurtos ir šiuo metu. Padėtis iš esmės gali pasikeisti tik tuomet, jeigu rinkėjų valia Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės ir savivaldos institucijų daugumą sudarys nauja politikų karta, kurios veiklos prioritetas bus ne siauri partiniai ar privatūs interesai, bet žmogaus teisių ir laisvių apsauga, visuomenės ir valstybės gerovė.

BENEDIKTAS ŠETKUS

Su šakėmis prieš traukinį: kaip prieš keturis dešimtmečius protestavome dėl „mokslinio komunizmo“

2024-06-16     VORUTA.LT

Pradėjus studijuoti 1979 m. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Istorijos-pedagogikos fakultete, iš aukštesnio kurso studentų išgirdome apie mus laukiantį didžiausią išbandymą – Mykolo Burokevičiaus dėstomą kursą „Mokslinis komunizmas“. Vyresnieji teigė, kad išleisti „mokslinio komunizmo“ vadovėliai netinka, nes dėstytojas pripažįsta tik savo paskaitų užrašus. Per paskaitas reikia užsirašyti skaitomą tekstą žodis žodin, nes kitu atveju per egzaminą galima susilaukti profesoriaus pastabos: „čia pats taip pridėjai, aš taip nesakiau“. Tokiu atveju aukšto įvertinimo jau gali nesitikėti.

Skaitykite toliau →

Su Arūnu Bučniu LSMU gimnazijoje Kaune. 2024 m. gegužės 17 d.
Mielas bičiuli Arūnai, nuoširdus ačiū už gražius ir prasmingus linkėjimus mano knygų „Prigimtinė teisė ir žemė” bei „Kunigaikščiai Veryhos ir Lietuva” įteikimo ptoga.Mums su žmona išties buvo malonu susipažinti su Tavo vadovaujama gimnazijja, jos kolektyvu, mokiniais, istorija ir pasiekimais.Įspūdinga, kad tiek daug nuveikta ugdant mūsų jaunąją kartą ir puoselėjant gimnaziją. Telaimina Dievas Jus, bendradarbius ir mokinius ir įkvepia naujiems darbams ir pasiekimams

Kauno LSMU gimnazijoje 2024 m. gegužės 17 d.

.

Knygos maketas skaitymui.

Šią knygą atminimui apie mano senelių ir prosenelių kunigaikščių Veryhų giminę, kurios pradžia siekia net 13 amžių, taip pat apie buvusią kaimo turizmo sodybą „Verigynė” Veryhų žemėje Lekėčiuose dovanoju savo ir mylimos žmonos Irenos giminei ir artimiesiems. Eduardas.

KAS YRA LAIMĖ ? Tai dvasinė žmogaus būsena konkrečiose gyvenimo situacijose., kai žmogus patiria euforiją ir gyvenimo džiaugsmą.  Žmogus yra laimingas i tuomet, kai gali maloniai bendrauti su savo tėvais, sutuoktiniu, vaikais, draugais ir artimaisiais, dalintis sėkme ir rūpesčiais, padėti vieni kitiems kuo gali, mylėti ir džiaugtis gyvenimu. Tai  yra didelė laimė. Pažvelkite į senolius susikabinusius už parankių ir vaikščiojančius jūros pakrante-jie yra laimingi, kad yra sveiki ir turi vienas kitą. Arba į būrį vaikų ir vaikaičių sulaukusių sveikų savo tėvų ir senolių, Jie taip pat yra laimingi, nes gali džiaugtis vieni kitais. Laimingos yra ir tos jaunos poros kurios džiaugiasi abipuse meile ir pagarba, savo mažylių juoku ir išdaigomis. Laimingas yra ir vienišas žmogus, kuris turi galimybę įprasminti save veikloje ir kūryboje, bendrauti su kitais žmonėmis. Pasirodo kiek nedaug kartais reikia dėl pilnos laimės. 

Profesoriaus A.Skurvydo mintys apie laimę:

„Visą šį ankstyvą rytmetį mąstau apie mūsų vienos baigiamos rengti publikacijos „generalinę” išvadą. Ištyrėm daugiau nei tūkstantį saugusių Žmonių. Pagrindinis tyrimo klausimas: nuo ko tvirčiausiai priklauso Žmonių laimė (subjektyvus savo laimingumo vertinimas). Labai daug įvairų veiksnių ištyrėme – nuo sveikos gyvensenos stiliaus bei kūno masės indekso iki charakterio tipo, emocinio intelekto, streso, subjektyvios savijautos profilio, gyvenimo svarbiausių dalykų (vertybių), patirtų patyčių ir smurto vaikystėje ir dar daug kitų rodiklų. Visą rytmetį ieškau „vieno sakinio apibendrinimo”, kad jis būtų ir originalus, ir įdomus, ir suprantamas. O tai man nemažas iššūkis. Šiai minutei apibendrinimas yra toks.” Žmonių suvokiama laimė yra daug daugiau, nei vien tik sveikas gyvenimo stilius (fizinis aktyvumas, sveika mityba, pilnavertis miegas, nerūkymas ir alkoholio nevartojimas), antsvorio neturėjimas, malonios emocijos, pinigų kiekis ir/ar geras išsilavinimas bei kiti „tardiciniai rodikliai”, pavyzdžiui, loginis protas ir/ar empatiškumas. Kad Žmonės jaustųsi laimingi yra daug svarbiau, kad jie gebėtų valdyti savo emocijas, siektų savęs nuolatinio tobulinimo, būtų gyvybingais, energingais bei atsparūs viso gyvenimo stresams, nelaimėms. O tam pasiekti reikia pastangų, kurios ne visados būna malonios. Dažnai laimingų Žmonių gyvenimą lydi ir nuovargis, ir problemos, ir neaiškumas jų galvoje”. 2023m. rugpjūčio 18 d.

PRIGIMTINĖ TEISĖ IR ŽEMĖ.ISTORIJA IR DABARTIS

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (MELC)

Gegužės 12 d., 13:04  ·

Pristatome socialinių mokslų daktaro Eduardo Monkevičiaus monografiją „Prigimtinė teisė ir žemė: istorija ir dabartis“. Joje pirmą kartą apžvelgti ir apibendrinti idėjų bei teorijų apie prigimtinės teisės kilmę ir istorinę raidą bendrieji bruožai, tradicijų tęstinumas nuo Antikos laikų iki dabarties. Autorius išdėstė savo požiūrį siekdamas atsakyti į šiuos probleminius klausimus: kas yra žmogaus prigimtis ir kaip iš jos susiformavo prigimtinė teisė, koks jos turinys, santykis su paprotine teise, su modernistinėmis pažiūromis ir pozityviąja teise; koks yra prigimtinės teisės ir žemės bei gamtinės aplinkos tarpusavio ryšys ir priklausomybė; ar žemės ir gamtinės aplinkos santykių teisinis reguliavimas ir teismų praktika garantuoja realų visapusišką prigimtinių žmogaus teisių, laisvių ir pareigų įgyvendinimą

Galima įsigyti Internetu: https://www.melc. arba https://www.knygos.lt

Plačiau: https://www.melc.lt/…/978-prigimtine-teise-ir-zeme…

Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus susirinkime 2022 m. birželio 2 d. buvo pristatyta Eduardo Monkevičiaus monografija „PRIGIMTINĖ TEISĖ IR ŽEMĖ. ISTORIJA IR DABARTIS”, (Vilnius: MELC, 2022 m.), skirta Draugijos įkūrimo 100-mečiui paminėti. Autorius informavo apie monografijos tikslus, uždavinius problemų aktualumą ir sprendimų galimybes praktikoje, atsakė į klausimus. Draugijos nariai šiltai sutiko pristatymą, palinkėjo autoriui sveikatos ir tolimesnės kūrybinės sėkmės.

STRAIPSNIO „PATYČIOS LIETUVOJE“ KOMENTARAS

Pagarba gerb. kolegai prof. dr. Ignui Vėgėlei už drąsias ir prasmingas mintis ir idėjas ginant prigimtines ir konstitucines žmogaus teises ir laisves. Linkiu daug ištvermės ir sėkmės šioje kilnioje ir be galo svarbioje veikloje. Patyčios, kito asmens įžeidinėjimai ir pažeminimai yra išties globali žmogaus teisių, garbės ir orumo pažeidimų problema, kurią išspręsti yra gana problematiška. Visais visuomenės raidos periodais buvo yra ir bus žmonių kurie tik tokiu būdu gali save išreikšti ir susireikšminti, nes nieko daugiau nemoka ir nesugeba. Tokiems žmonėms yra svetimos moralinės dorovinės vertybės, jie jų paprasčiausiai nepripažįsta. Jie visuomet jaučiasi teisūs, pripažįsta tik savo tiesą ir jokie argumentai jų negali įtikinti  pakeisti savo nuomonę. Blogiausia, kad tai persiduoda jaunimui-ateities kartoms. Dėl to tokių žmonių paviešinimas ir demaskavimas, taip pat ir teisinio reguliavimo tobulinimas gali padėti bent iš dalies išspręsti šią problemą.

 Ignas Vėgėlė „Patyčios Lietuvoje“

Tokio masto, kokio dar nėra buvę. Jau spėjome įprasti, kad socialiniuose tinkluose vieni iš kitų tyčiojasi pasiskiepiję ir nesiskiepiję.

Skaitykite toliau →