SAUGOKIME ŽEMĘ-MŪSŲ NACIONALINĘ VERTYBĘ

SONY DSC

 

ĮVADAS

Žemės sąvoką mes galime įsivaizduoti įvairiomis reikšmėmis. Žemė gali būti suprantama kaip tam tikros valstybės teritorija, dėl kurios užkariavimo visais laikais tarp valstybių arba tautų vyko karai ir įvairūs konfliktai. Žemė yra svarbiausia mus supančios gamtinės aplinkos dalis, glaudžiai susijusi su vandens telkiniais, miškais, augalija ir gyvūnija, visuomenės ir gyvosios bei negyvosios gamtos egzistavimo ir raidos pagrindas. Žmogaus veiklos požiūriu žemė yra svarbiausias nekilnojamasis turtas, duodantis derlių ir žaliavą pramonei, pagrindinė gamybos priemonė žemės ir miškų ūkyje, teritorija kitoms ūkio šakoms plėtoti, gyvenamųjų vietovių, urbanistikos, infrastruktūros, rekreacijos ir sveikatos priežiūros objektams išdėstyti.

Tačiau ne visi atkreipia dėmesį į tai, kad žemė kartu yra ir neįkainojama mūsų tautos dvasinė vertybė. A.Maceina savo metu rašė, kad lietuviui nieko 700-505 nėra šventesnio už žemę, visų didžiausią materialinę ir dvasinę vertybę, kuri transformuojasi į Gimtosios žemės ir Tėvynės sąvokas. Anot A.Maceinos, „ įaugęs į savo žemę žmogus darosi stiprus, nepalaužiamas, o tauta neišnaikinama.“
Dėl to žemės savininkas, naudotojas ar valdytojas negali elgtis su žeme kaip nori, jis privalo ją tinkamai naudoti ir saugoti, visuomenės interesais laikytis tam tikrų ribojimų ir draudimų. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau tekste Konstitucija) 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad“ įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją,“

Lietuvoje, kuri nuo seno yra žemdirbių šalis, dirbama (žemės ūkio paskirties) žemė- bene svarbiausias mūsų nacionalinis turtas, nėra racionaliai ir tinkamai naudojama bei saugoma, todėl sparčiai mažėja jos plotai. Tai sukelia neigiamas ne tik ekologines, bet ir socialines pasekmes, nes augant žmonių poreikiams maisto produktams, o pramonei-žaliavoms, tokie žemės plotai nenaudojami gamyboje, todėl negali pilnai patenkinti augančių socialinių poreikių. Žmogaus neigiamas poveikis žemei pasireiškia tuo, kad: 1) dideli dirbamos žemės plotai yra apleisti ir dirvonuoją, 2) vis daugiau dirbamos žemės panaudojama ne pagal pagrindinę paskirtį, 3) didėja žemės paviršiaus užteršimas, 4) blogėja dirvožemio būklė dėl erozijos ir kitų neigiamų pasekmių.
70-347
Kokios yra politinės ir teisinės šių problemų sprendimo galimybės ? Pamėginsiu trumpai jas aptarti ir sukelti diskusiją.

1. NENAUDOJAMOS ŽEMĖS ĮSAVINIMAS.
Pirmiausia reikėtų atsakyti į 1 šio straipsnio klausimą, kodėl Lietuvoje dideli dirbamos žemės plotai nenaudojami pagal pagrindinę paskirtį, bet yra apleisti ir dirvonuoja, tuo tarpu kai išsivysčiusiose Vakarų valstybėse jos katastrofiškai trūksta? Atsakymą į šį klausimą iš dalies duoda LTV 2014 m. sausio 27 d. forumo „Parduoti ar neparduoti žemę užsieniečiams“ ir 2014 . vasario 3 d. laidos „Teisė žinoti‘‘ dalyvių pasisakymai. (www. mediateka.lt). Iš šių pasisakymų galima spręsti, kad dideli dirbamos žemės plotai (buvo pateikti įvairūs skaičiai) nenaudojami ir dirvonuoja dėl to, kad dar nemaža dalis Lietuvos piliečių negali atkurti nuosavybės teisių į žemę dėl įvairių biurokratinių kliūčių ir vilkinimo spręsti šį klausimą valstybinėse institucijose, o dalis tų piliečių, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į žemę, neturi fizinių galimybių ar noro ją naudoti pagal paskirtį. Tačiau bene svarbiausia priežastis, anot minėtų LTV laidų dalyvių yra ta, kad didelius geros dirbamos žemės plotus daugeliu atvejų pigiai supirko ir toliau perka ne žemdirbiai, bet asmenys, kurie neketina jos dirbti, o siekia investuoti savo kapitalą į žemę ir didinti jos rinkos kainą. Nors perkamos žemės plotas yra ribojamas iki 500 ha. vienai šeimai, tačiau supirkėjai per jų įsteigtas bendroves ir įmones, kurių dalininkai ar akcininkai neretai yra ir užsienio valstybių piliečiai, yra supirkę tūkstančius ha dirbamos žemės. Kai laisvos žemės nebeliks, o poreikis dirbamai žemei išaugs, tokie supirkėjai tikisi monopolizuoti žemės rinką ir ją perparduoti ar išnuomoti žymiai aukštesne kaina. Todėl konkurencija jiems nereikalinga ir jie pasisako prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Yra ir kitų teisinio reguliavimo trūkumų, kurie neskatina savininkų ar naudotojų tinkamai naudoti dirbamą žemę.

Atsižvelgiant į tai kyla kitas klausimas, ar inicijuojamas referendumas dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams padės išspręsti problemą, kurią kelia referendumo organizatoriai, t.y. užtikrinti tinkamą ir racionalų dirbamos žemės naudojimą? Atsakymas vienareikšmis, jokiu būdu ne, nes tai tik paaštrintų problemą ir dar labiau supriešintų mūsų visuomenę, nes toli gražu ne visi pritaria referendumo idėjai ir draudimui parduoti žemę užsieniečiams. Tačiau tarkime, kad referendumas įvyko, daugiau kaip pusė piliečių balsavo už Konstitucijos pataisą, kad visa žemė gali priklausyti tik Lietuvos piliečiams ir valstybei, o Seimas šią pataisą priėmė. Kokios būtų viso to pasekmės? Jau nekalbant apie tai, kad ES taikytų sankcijas Lietuvai (prisiminkime Vengrijos atvejį), žemdirbiai nebegautų išmokų iš ES fondų, tai sudarytų milijardus litų nuostolių, kurie gultų ant visų Lietuvos gyventojų pečių , priešprieša visuomenėje dar labiau išaugtų. Pirmiausia dauguma smulkių žemės savininkų dar labiau nuskurstų, nes būtų priversti ir toliau pigiai parduoti savo žemę Lietuvos monopolininkams, tuo tarpu kai galėtų ją parduoti normalia rinkos kaina, jeigu nebūtų žemės rinkos monopolio. Antra, ūkininkai, kurie norėtų plėsti savo ūkį, būtų priversti brangiai ją pirkti iš monopolininkų, nes nebūtų kitos alternatyvos. Pagaliau yra ir teisinė šio klausimo pusė. Konstitucinės teisės specialistai yra vieningos nuomonės, kad net Seimo nutarimas organizuoti tokį referendumą Konstitucinio Teismo nutarimu būtų pripažintas prieštaraujantis Lietuvos Konstitucijai ir ES teisei, todėl nesukeltų jokių teisinių pasekmių.

Tačiau referendumo iniciatyvinė grupė, surinkusi virš 300000 piliečių parašų, kad toks referendumas įvyktų, atliko didelį naudingą visuomenei darbą, nes privertė mūsų valdžią susirūpinti ir padaryti tai, ko nebuvo padaryta prieš 20 metų, t.y. užtikrinti tinkamą teisinį žemės naudojimo ir apsaugos reguliavimą. Spaudoje jau buvo pranešta, kad Vyriausybė parengė nutarimą, kuriame numatyta, kad savininkų, kurie valdo daugiau kaip 500 ha žemės, jos viršplotį nusavinti ir sumokėti jiems už nusavintą žemę kainą, kurią jie sumokėjo įgydami šią žemę. Be to, Žemės ūkio ministerijai pavesta parengti įstatymo projektą ir nustatyti saugiklius, kad visa dirbama žemė būtų naudojama pagal paskirtį ir duotų pelną, būtų panaikintas žemės rinkos monopolis , Lietuvoje susiformuotų normali žemės pasiūlos ir paklausos rinka, būtų užtikrinta reikiama jos apsauga. Tokių saugiklių pavyzdžių galima rasti Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kt. valstybių įstatymuose. Todėl tokios priemonės nuteikia optimistiškai. Dabar klausimas drausti ar leisti parduoti žemę užsieniečiams nebetenka prasmės, nes svarbiausia, kad būtų užkirstas kelias monopolizuoti žemės rinką tiek Lietuvos, tiek ir užsienio valstybių subjektams, susiformuotų ir funkcionuotų normalūs žemės rinkos santykiai ir būtų užtikrintas veiksmingas jų teisinis reguliavimas.

2.ŽEMĖS NAUDOJIMO PAGAL PASKIRTĮ UŽTIKRINIMAS

Šiuolaikinėse išsivysčiusiose pasaulio valstybėse susidarė paradoksali situacija. Vietoje to, kad būtų  didinami dirbamos žemės plotai, įsavinamos naujos žemės, siekiant patenkinti didėjančius socialinius ir pramonės poreikius maisto produktams ir žaliavai, sąmoningai ar nesąmoningai  dirbamos žemės plotai yra mažinami. Vis daugiau dirbamos žemės (dirvožemio) plotų panaudojama  pramoninei ir gyvenamųjų namų statybai, infrastruktūros ir urbanizacijos objektams išdėstyti ir plėsti bei kitoms nesusijusioms su žemės ūkio produktų gamyba sritims. Tokios  tendencijos pastaruoju metu pastebimos ir Lietuvoje. Tai dėsningas reiškinys, visuomenės raidos rezultatas, sustabdyti jo neįmanoma, tačiau jį valdyti ir reglamentuoti galima ir būtina.

Viena iš pagrindinių  priemonių, užtikrinančių žemės naudojimą pagal tikslinę paskirtį yra teisinis žemės paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos reglamentavimas., kuris kiekvienoje valstybėje vykdomas nacionaliniais teisės aktais.

Lietuvoje Žemės įstaty nustatyta tvarka, atsižvelgiant į žemės naudojimo tikslą, jos naudingąsias savybes, naudojimo sąlygas, formuojant naujus žemės sklypus, turi būti  nustatoma pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, pagal, kurią ji bus naudojama. Naudoti tiek privačią tiek ir valstybinę žemę ne pagal  paskirtį draudžiama, už tai kad gali būti taikomos įstatymo nustatytos sankcijos. Tačiau iš esmės jos yra simbolinės ir neskatina ūkio subjektų laikytis žemės pagrindinės paskirties keitimo tvarkos. Pavyzdžiui Administracinių teisės pažeidimų kodekso ( ATPK)  52 (2) straipsnyje numatyta piniginė bauda už žemės naudojimą ne pagal paskirtį yra nuo  500 iki 1000 litų, tuo tarpu kai žala dėl to padaroma žymiai didesnė. Žemės įstatymo 22 str. 2 dalis įpareigoja nemažinti dirbamos žemės ploto, tačiau jokios sankcijos už tai nenustatė.

Pagrindinė žemės naudojimo paskirtis yra nustatoma vadovaujantis Žemės įstatymu, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu patvirtintu ir 2011 m. sausio 12 d. nutarimu pakeistu Pagrindinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos aprašu. Žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis gali būti keičiama žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių prašymu pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus .Sprendimą pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį priima detalųjį arba specialųjį teritorijų planavimo dokumentą tvirtinanti institucija, paprastai  Nacionalinė žemės tarnyba arba savivaldybė .

Žemės ūkio paskirties žemėje įveisiant mišką, Vyriausybės nustatytais atvejais pagrindinė žemės naudojimo paskirtis nekeičiama arba keičiama pagal specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus (žemėtvarkos ar miškotvarkos projektus).

Žemės sklypo pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis registruojami Nekilnojamojo turto registre, žemės sklypo kadastro duomenis įrašant į Nekilnojamojo turto kadastrą ir žemės sklypą registruojant Nekilnojamojo turto registre Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro įstatymų nustatyta tvarka.

Žemės sklypo naudojimo būdas ir pobūdis nustatomi ir keičiami pagal teritorijų planavimo dokumentus. Žemės sklypams nustatomi Žemės įstatymo 25–29 straipsniuose nurodyti žemės pagrindinė paskirtis ir naudojimo būdai. (žemės ūkio paskirties žemė, miškų ūkio paskirties žemė, vandens ūkio paskirties žemė, konservacinės paskirties žemė ir kitos paskirties žemė). Žemės naudojimo turinį, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašą ir jų turinį nustato Vyriausybė arba jos  įgaliota institucija.

Taigi, žemės pagrindinės paskirties keitimo tvarka Lietuvoje iš esmės yra reglamentuota.

Tačiau keičiant žemės naudojimo pagrindinę paskirtį praktikoje dažnai neišvengiama privačių ir viešųjų interesų konflikto. Todėl šiuo atveju svarbu nepažeisti viešųjų ir privačių interesų derinimo principo, t.y. negalima viešojo intereso priedanga tenkinti privatų interesą ir atvirkščiai.

Nagrinėjamos temos požiūriu  yra svarbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimas, kuriame konstatuota, jog reguliuodamas santykius, susijusius su žemės naudojimo paskirties keitimu, įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti žemės naudojimo paskirties keitimo atvejus ir kriterijus. Nutarime taip pat pabrėžta, jog ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė žemės reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia žemės savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus. Tačiau ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo.

         Žemės naudojimo paskirties keitimo ginčų nagrinėjimo praktikoje  akcentuotina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje .byloje Nr 3k-3-417/2010,kurioje išaiškinta žemės naudojimo paskirties keitimo tvarka, vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais.

Nutartyje konstatuota, kad pagrindinė žemės naudojimo paskirtis nustatoma formuojant naujus žemės sklypus, o keičiama žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų numatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus. Tačiau visuomet turi būti paisoma Konstitucijos nuostatų, sukuriančių išimtinės valstybinės nuosavybės teisės režimą atskiriems objektams, tai taip pat nuosekliai turi būti taikoma ir veiksmams teritorijų planavimo procese. Valstybė gali įstatymu nustatyti, kad būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų naudojimas ir, jeigu gamtos objektai yra ypač vertingose vietovėse, valstybei priklauso nuosavybės teisė į juos.

Nagrinėjamos bylos atveju buvo ginčijamas Kauno miesto savivaldybės patvirtintas detalusis planas, kuriuo valstybei išimtine nuosavybės teise priklausanti miško žemės paskirties žemė buvo pakeista į komercinės paskirties žemę ir tuo remiantis sudaryta šios žemės perleidimo privatiems asmenims sutartis. LAT kolegija konstatavo, kad Kauno apygardos teismas panaikindamas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo, Kauno apskrities viršininko įsakymą dėl žemės sklypo pardavimo ir šio sklypo perleidimo sutartis, kaip prieštaraujančias imperatyviosioms teisės normoms, tinkamai taikė teisės normas. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama ir yra išdėstytos principinės nuostatos kad miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, kaip ir jų reikšmė, ir tai lemia tam tikrus miško savininkų teisės ribojimus ar varžymus. Todėl  toks apygardos teismo sprendimas pagrįstai užkirto kelią įgyti išimtine nuosavybės teises turimus objektus, kurių įgijimą privačion nuosavybėn imperatyviai draudžia Konstitucijos 47 straipsnis, CK 4.7 straipsnio 2 dalis, Žemės ir Miškų įstatymų nuostatos.

Atsižvelgiant į Konstitucinio teismo išaiškinimus ir teismų praktiką, siekiant išvengti interesų konflikto galimybių, būtinas išsamesnis teisinis žemės paskirties nustatymo ir keitimo reguliavimas.

3. TEISINĖS PRIEMONĖS ŽEMĖS TARŠAI RIBOTI

Globalizacijos procesų įtakoje didėjantis gamtos išteklių naudojimas energetikos, pramonės, naudingųjų iškasenų gavybos ir kitose įmonėse, savo ruožtu didina įvairių teršalų išleidimą į aplinką, gamybos ir komunalinių atliekų susidarymą, kurie teršia orą, prasiskverbia į vandenis, dirvožemį ir kitus gamtos komponentus,  nuo kurių gamta natūraliai apsivalyti jau nebegali.

Dirvožemio būklės tyrimai parodė, kad jo apsaugai nuo taršos skiriamas nepakankamas dėmesys. Dirvožemio taršos tyrimai  atliekami nesistemingai. TSRS okupacijos metais žemės ūkyje buvo intensyviai naudojami pesticidai-medžiagos ,naikinančios piktžoles, augalų kenkėjus, parazitus, grybelius ir virusus. ,bei kitos pavojingos cheminės medžiagos. Europos Sąjungoje pesticidai ir kai kurios cheminės medžiagos uždraustos jau prieš 20 metų, Lietuvoje pesticidų tvarkymo programa prasidėjo 1995 metais ir šiuo metu jų naudojimas taip pat uždraustas. Tačiau pavojingų cheminių medžiagų naudojimo pasekmės jaučiamos ir šiuo metu. Šių medžiagų junginių ir dabar randama ne tiktai dirvožemyje, bet ir daržovėse bei vaisiuose. Iš dirvožemio cheminės medžiagos patenka į upes, ežerus ,tvenkinius, kuriuose auginamos žuvys. Lašišinių žuvų riebaliniuose audiniuose mokslininkai randa ypač daug toksinų, kurie valgant šias žuvis patenka į žmogaus organizmą ir jį nuodija.

Teisinė dirvožemio apsauga nuo taršos tiesiogiai nereglamentuojama.

Lietuvos valstybinio monitoringo programoje  nurodoma, kad Europos Sąjungos politika dirvožemio apsaugos atžvilgiu iki šiol nėra galutinai teisiškai sureguliuota. ES valstybėse dirvožemio apsauga buvo įgyvendinama netiesiogiai ,per tam tikras direktyvas, reglamentuojančias aplinkos apsaugą nuo dumblo, atliekų ar integruotos taršos.

Prevencinės žemės apsaugos priemonės nuo išorinės  taršos, tame tarpe ir pernešamos iš kitų valstybių, yra nurodytos Europos parlamento ir Tarybos direktyvos Nr  2004/35/EB „Dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti“ II priede. Nurodoma imtis būtinų priemonių siekiant užtikrinti, kad teršalai būtų pašalinti, kontroliuojami, sulaikomi arba sumažinami tiek, kad užteršta žemė, atsižvelgiant į jos panaudojimą dabar ir patvirtintą žalos padarymo metu naudojimą ateityje, jau nebekeltų didesnio pavojaus, kad nebebus neigiamo poveikio žmogaus sveikatai. Toks pavojus vertinamas naudojant rizikos įvertinimo procedūras, atsižvelgiant į dirvos savybę ir funkciją, žalingų medžiagų, preparatų organizmų ir mikroorganizmų rūšį ir koncentraciją, jų rizikos bei išsklaidymo galimybes. Naudojimas nustatomas žalos padarymo metu pagal galiojančius žemės naudojimą reglamentuojančius teisės aktus, o jeigu jų nėra-pagal teritorijų planavimo dokumentus. Tačiau Direktyvos nuostatos nepilnai perkeltos į Lietuvos nacionalinę teisės sistemą.

Žemės ir jos gelmių, taip pat vandens ir oro apsaugos priemones nuo taršos integruotai reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/1/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės, taip pat jų pagrindu Lietuvos Aplinkos ministro patvirtintos „Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklės“. Jų esmė yra ta, kad ūkio subjektai, naudojantieji pavojingus aplinkai įrenginius, tam tikrus gamtos išteklius ir iš stacionarių šaltinių išleidžiantieji teršalus į aplinką, privalo nustatyta tvarka gauti leidimą. Teršalai turi būti išleidžiami nustatytų normatyvų ribose. Ūkinė veikla neturint tokio leidimo traktuojama kaip esminis aplinkosaugos reikalavimų pažeidimas.

Viena iš teisinės apsaugos priemonių šioje srityje yra tai, kad už teršimu padarytą žemei ir aplinkai  žalą yra taikoma civilinė turtinė atsakomybė.  Šiuo atveju turi būti taikomos   ES direktyvos Nr 2004/35/EB ,   Lietuvos Civilinio kodekso ir Aplinkos apsaugos įstatymonuostatos. Be to, žalos dydis nustatomas ir apskaičiuojamas vadovaujantis Aplinkos ministro patvirtinta „Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika“ .Tačiau  teisminė praktika taikant teisinę atsakomybę už žalą žemei ir aplinkai kartais yra nenuosekli ir net prieštaringa, ne visuomet atsižvelgiama į žemės specifiką ir padarytos žalos pavojingumą bei ypatumus.

Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas priėmė dvi prieštaraujančias viena kitai nutartis dėl žalos užteršus žemę atlyginimo . Vienoje nutartyje (civilinė byla Nr 2A-71/2005) teismas konstatavo, kad geležinkelio stoties V rajone dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ darbuotojų kaltės įvykusios traukinio avarijos metu į aplinką išsiliejus58.000 kg.dyzelino kuro ir užteršus žemės gruntą šalia geležinkelio bėgių, žala žemei nebuvo padaryta ,nes dėl intensyvios ūkinės veiklos žemė šioje vietovėje ir taip užteršta, tarša tokiais atvejais yra neišvengiama ir toleruojama. Todėl vien tas faktas, kad į žemės gruntą pateko teršalai, dar nereiškia, kad padaryta žala gamtai ir kad ji turi būti atlyginta. Kitoje nutartyje (civilinė byla. Nr 2A-23/2005) tas pats teismas padarė priešingą išvadą, kad per geležinkelio avariją toje pačioje stotyje V išsiliejus į žemės gruntą dyzeliniam kurui žala gamtai buvo padaryta ir turi būti atlyginta, nes šio kuro cheminiai junginiai absorbuojasi į žemę, ilgainiui skyla ir užteršia gamtinę aplinką. Pastaroji nutartis priimta jau vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis.

Teisinės priemonės žemės taršai riboti turi būti susistemintos, inkorporuojant atatinkamų ES ir Lietuvos  teisės aktų nuostatas ir aiškiai bei išsamiai reglamentuojamos Žemės įstatyme.                 

     4. TEISINĖS PRIEMONĖS DIRVOŽEMIUI IŠSAUGOTI

Dirvožemis – neįkainojama nacionalinė vertybė. Visuotinėje lietuvių  enciklopedijoje pateiktas toks dirvožemio apibrėžimas: „dirvožemis – viršutinis, purusis Žemės plutos sluoksnis, susidaręs  uolienose, veikiamose  dirvodaros veiksnių ( gyvųjų organizmų,  oro, vandens ) ir gebantis duoti augalų derlių;  žemės ir miškų ūkio pagrindinė gamybos priemonė.“ Tačiau dirvožemio tyrinėtojai jau prieš keliasdešimt metų prabilo apie ekologinę grėsmę šalyje – dirvožemio eroziją. Dirvožemio natūralaus derlingumo praradimo problemas nagrinėjantys mokslininkai skelbia, kad dirvožemio erozija yra ne vieno dešimtmečio neteisingo ūkininkavimo rezultatas, ir pašalinti padarytą žalą reikės ne vienerių metų. 2003 metų Europos Komisijos pranešime dėl kompleksinės dirvožemio apsaugos strategijos formavimo akcentuojami ES valstybėms aktualūs pavojai dirvožemiui. Lietuvai šiuo požiūriu aktualiausios organinės medžiagos praradimo, pasklidosios taršos, dirvožemio uždengimo ir erozijos grėsmės. Nacionalinė darnaus vystymosi strategija pabrėžia esamas ir tikėtinas grėsmes dirvožemio kokybei dėl natūralaus dirvožemio rūgštėjimo, taršos iš žemės ūkio ir didžiųjų stacionarių taršos šaltinių.

Pažinti dirvožemio erozijos procesus, gebėti prognozuoti pažeidimų padarinius ir valdyti tuos procesus yra labai svarbus globalinės reikšmės uždavinys.

Dirvožemio erozija – viršutinio derlingo žemės sluoksnio irimas, sukeltas gamtinių reiškinių (kritulių, vėjo) ar žmogaus veiklos. Žmogaus veiklos sukeltos dirvožemio erozijos padariniai kur kas sunkesni. Didžioji dalis Lietuvos dirvožemių yra paveikti žmogaus. Dirvožemio ardymas dažniausiai prasideda mechaniškai pažeidus augalinę dangą. Netinkamas žemės dirbimas ir ūkininkavimas ardo ir lygaus dirvožemio ariamąjį sluoksnį, ir kalvoto reljefo šlaitus. Ypač daug dirvožemio prarandama dirbamuosiuose laukuose, esančiuose ne prie miškų, nes lietus ir vėjas čia daro didesnę įtaką. Kuo ilgiau suarta žemė  lieka neapsėta ir paliekama dirvonuoti , tuo daugiau nupustomas arba nuplaunamas viršutinis, derlingiausias dirvožemio sluoksnis.

Dirvožemio apsaugos nuo erozijos ir kitokių nepageidaujamų padarinių teisinis reglamentavimas šiuo metu nėra  pakankamas ir nuoseklus.

Administracinių teisės pažeidimų kodekse yra numatyti du dirvožemio apsaugos pažeidimų atvejai ir administracinė atsakomybė už juos: 1) derlingojo dirvožemio sluoksnio išsaugojimo vykdant žemės kasimo darbus taisyklių pažeidimas, numato baudą nuo 300 iki 500 Lt., 2) privalomų priemonių dirvožemiui apsaugoti nuo vėjo ir vandens sukeliamos erozijos ir kitų dirvožemio būklę bloginančių procesų nevykdymas, numato baudą piliečiams nuo 500 iki 1000 Lt., o pareigūnams –nuo 1000 iki 2000 Lt. Atsižvelgiant į derlingojo dirvožemio svarbą ir reikšmę, tokios sankcijos neskatina tinkamo jo naudojimo ir apsaugos. Be to, žemėtvarkos specialistai, kurių pareiga tikrinti žemės naudojimą, dirvožemio apsaugai neskiria reikiamo dėmesio, nes pagal ATPK 242 str., administracinių teisės pažeidimų bylas šiuo atveju nagrinėja ne Nacionalinė žemės tarnyba, bet Aplinkos apsaugos institucijos.

Žemės įstatyme neapibrėžta derlingojo dirvožemio sąvoka, nėra straipsnio apie žemės plotų su derlinguoju dirvožemiu apsaugos priemones. Trūksta konkrečių reikalavimų dėl žemėspvz., kaip, per kokį terminą ir kuriuose plotuose turi būti panaudotas nuimtas derlingasis rekultivavimo darbų, dirvožemio sluoksnis pažeistų žemių arba nenašių žemių gerinimui; kokia kompensacija į valstybės biudžetą turi būti mokama, kai šis dirvožemis panaudojamas kitiems tikslams (pvz., išparduodamas aplinkos gerbūvio tvarkymui). Pagaliau, turėtų būti numatytos ir griežtesnės sankcijos už derlingojo dirvožemio sluoksnio pažeidimus, taip pat pažeidėjo pareiga kompensuoti žemei padarytą žalą ir atlyginti nuostolius.

Poįstatyminiuose teisės aktuose nėra tinkamai užtikrinamas Žemės įstatymo  reikalavimas,  vykdydami statybas ir eksploatuodami naudingąsias iškasenas, laikytis teisės aktų nustatytų reikalavimų, kad būtų išsaugotas derlingasis dirvožemio sluoksnis ir rekultivuotos pažeistos žemės.“ Įstatymui įgyvendinti priimtas Vyriausybės nutarimas nepakeistas nuo 1995 metų, nors 2004 m. ir buvo priimta nauja Žemės įstatymo redakcija. Šiame nutarime ir kituose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti tvarka, kaip panaudojamas nuimtas derlingasis dirvožemis iš žemės plotų, kurie nebus rekultivuojami (numatyti panaudoti keliams ar kitiems statiniams). Todėl praktikoje žemės ūkio naudmenų gerinimo derlinguoju dirvožemiu projektai nerengiami. Aplinkos ir žemės ūkio ministrų įsakymu patvirtintame „mažųjų karjerų“ naudojimo savo ūkio reikmėms apraše nurodyta galimybė nuimtą derlingąjį dirvožemį panaudoti ne tik žemės ūkio naudmenų gerinimui, bet ir aplinkos tvarkymo darbams.

Dirvožemis  dar nelaikomas valstybei priklausančiu, neatkuriamu  gamtos ištekliumi, už kurio naudojimą ne žemės ūkio ar miškų ūkio tikslams turi būti mokama, kaip  už vandenį ir naudingąsias iškasenas.

Atsižvelgiant į tai, teisės aktus, reglamentuojančius derlingojo dirvožemio apsaugą ir panaudojimo tvarką, būtina tikslinti.

Literatūra

1.Maceina A. Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra. III. Lietuviškosios individualybės bruožai// Židinys. 1939, Nr 7.,p.31-50

2. Lietuvos Respublikos Konstitucija//Valstybės žinios, 1992, Nr 33-1014

3.Globalizacija: taikos kultūra, žinių visuomenė, tolerancija. Mykolo Romerio universitetas.Vilnius,2003.p. 236.

4. Z.Venckus .Aplinkos apsaugos politika ir teisė.Technika.Vilnius,2008.p.90.

5. Lietuvos Respublikos žemės įstatymas //Valstybės žinios, 1994, Nr 34-620

6 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. sausio 12 d. nutarimas Nr. 49 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarims Nr. 1073  // Valstybės žinios: 2011-01-20 Nr. 8-333.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutarimas // Valstybės žinios: 2009-06-25 Nr.75-3074

8.Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m .spalio 25 d. nutarimas civilinėje byloje Nr 3k-3-417/2010

9.Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Nr 2004/35/EB „Dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti“//Oficialus leidinys L 102, 20006, p.15

10.Europpos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/1/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės// Oficialus leidinys, L , 24, 2008 29, p. 8-29

11.Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo taisyklės.//Valstybės žinios, 2005, Nr 103-3829

12Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas //Valstybės žinios, 2000, Nr 74-2262

13Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymas //Valstybės žinios, 1992, Nr 5-75

14.Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžio apskaičiavimo metodika //Valstybės žinios.2002, Nr 93-4026.

15.Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 14 d. nutarimas Nr 1116 „Dėl pažeistos žemės rekultivavimo ir derlingojo dirvožemio sluoksnio išsaugojimo“ //Valstybės žinios, 1995, Nr. 68–1656.

16. Naudingųjų iškasenų , esančių žemės savininkų  ar naudotojų žemės sklypuose, naudojimo savo ūkio reikmėms aprašas. //Valstybės žinios, 2008, Nr. 34–1236Valstybės žinios, 2008, Nr. 34–1236.

Straipsnis paskelbtas: Lietuvos teisininkų draugijos leidinyje „Justitia, 2013 m. Nr 78, p.55-62

      

 

      



 

Komentarai

  1. Jonas: vasario 25, 2014 18:44

    Visiškai pritariu autoriaus mintims ir išvadoms. Rinka turi būti laisva, o saugikliai būtini.

  2. Petras: kovo 4, 2014 15:37

    Mintys geros, bet referendumas reikalingas-tegul bus išklausyta ir tautos nuomonė

  3. Daiva R.: kovo 5, 2014 11:15

    Kam tas referendumas, jeigu apklausos duomenimis apie 70 % apklaustų žemės savininkų, nuomininkų ir ūkininkų balsuotų už žemės pardavimą užsieniečiams, nes nenori prarasti ES išmokų?

  4. A.Kazlauskytė.Žemei įsigyti pprireiks antgamtinių galiių: kovo 12, 2014 11:30

    A. Kazlauskytė. Žemei įsigyti prireiks antgamtinių galių
    2014-03-06 Nuosavybės apsauga | Komentarai, straipsniai | Austėja Kazlauskytė | delfi.lt
    Vyriausybė jau pateikė Seimui svarstyti įstatymo projektą, kuriuo siekiama apriboti savininkų galimybes disponuoti savo nuosavybe. Naiviai norėtųsi tikėti, kad tai – tik prisvilęs pirmas blynas. Referendumo iniciatyvininkai siekia apriboti lietuvių teises parduoti žemę užsienio šalių piliečiams. Tuo tarpu nuosaikesniu vadinamu saugiklių įstatymu užsimota apriboti galimybes žemę parduoti ir įsigyti patiems lietuviams.
    Fantazijos projekto rengėjams netrūko. Tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, norintiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, reikės bent trejus metus būti vykdžiusiems žemės ūkio veiklą. Kodėl yra pasirinktas trejų metų terminas – nežinia. Matyt, motyvo reikėtų ieškoti folklore – 3 visada buvo magiškas skaičius, susijęs su išbandymais istorijos herojui. Pasakose našlaitėlei pikta pamotė tyčia duodavo neįmanomas atlikti užtuotis, o jas įgyvendinti herojams pasisekdavo tik gelbstint fėjų burtams. Kokius neįmanomus išbandymus žemės norintiems įsigyti lietuviams sugalvojo politikai?
    Juridiniams asmenims keliami reikalavimai būti vykdžiusiems žemės ūkio veiklą, kuri atitiktų Žemės ūkio ministro patvirtintus minimalius pagamintos žemės ūkio produkcijos kiekius. Tuo iš esmės užkertamas kelias naujiems ūkininkams patekti į rinką. Nori pirkti žemės ir auginti bulves? Reikėjo tai būti darius pastaruosius trejus metus.
    Projekto rengėjai problemos dėl to nemato – gi galite žemę išsinuomoti ir joje dirbti, jeigu gerai seksis, vėliau galbūt ir leisime jums ją įsigyti. Toks reguliavimas nesiskiria nuo galiojusio prieš keliasdešimt metų, kuomet kaimiečiai gaudavo “arų” keli šimtai metrų nuo namų. Jeigu buvai lojalus kolūkio valdžiai – gausi geresnės žemės. Jeigu ne – prastesnės. Jeigu šakosies – žemę kaitaliosim kasmet, į vis blogesnę.
    Kai žemė priklausė valdžiai, tik jos malonė lėmė, ar tokie žmonės mes butumėm galėję ta žeme pasinaudoti. Galimybė turėti žemę nuosavybės teise, o ne bet kokia kita, ir yra tas raktas į geresnį ir turtingesnį žmonių gyvenimą bei produktyvų turto naudojimą.
    Išvardinti reikalavimai jau pakankamai prasilenkia tiek su įstatymo negaliojimo atgal principu, tiek su rinkos ekonomikos principais? Paskaitykime dar kelias saugiklių įstatymo projekto eilutes. Rašoma: juridinis asmuo turės įrodyti Žemės ūkio ministerijai savo įmonės gyvybingumą, ta pati ministerija pagal dar neatskleistus savo susigalvotus kriterijus vertins ir juridinio asmens perspektyvas. Žemę pirkti bus galima tik toje savivaldyje, kurioje esi registruotas, arba besiribojančios savivaldybės teritorijoje. Negana to, prieš tai turi būti gavęs specialios savivaldybės komisijos leidimą. Komisiją, beje, sudarys jau esami tos savivaldybės žemės savininkai, savivaldybės administracijos bei ministerijos atstovai.
    O kas toliau? Vadinamoji pripiska – toks sovietinis gyvenamosios vietos deklaravimo būdas – be kurios negalėdavai dirbti norimam mieste? Rankų bučiavimas ir svaigiosios pakišos komisijų pirmininkėliams, kurie galės leisti arba neleisti tau įgyti turto? Ir kas per žemės įsigijimo tarybos bei perspektyvų vertinimas? Ar reikės, kaip stojant į aukštąją sovietiniais laikais, mandatinei komisijai dievagotis, kaip myli valdžią ir kaip nori savo darbu prisidėti prie tautų klestėjimo? O gal politikai, niekada per šalies nepriklausomybės istoriją taip ir nesugebėję susitvarkyti su biudžetu, tikrins, ar jūsų šeimos įmonė yra ekonomiškai perspektyvi?
    Jeigu jau žemė mums yra didžiausia vertybė, kodėl paskutinį žodį dėl galimybės ją įgyti patikime valdžiai? Tai, kurios nemėgstame, nepasitikime, ir kuri neneša jokios atsakomybės už savo priimtus sprendimus?
    Visi šie ribojimai galios ne tik Džimiui ar Chavierui, bet ir Pranui. Jeigu Pranas uždirbo pinigų Norvegijoje ir nori norėtų įsigyti žemės Lietuvoje ir joje dirbti, jis susidurtų su visais išvardintais apribojimais. Nelabai dera su naująja migracijos politika, turėsiančia paskatinti emigrantų grįžimą, tiesa? Pranui, kol kas dar neturinčiam žemės ūkio mokyklos diplomo (kas irgi yra vienas iš reikalavimų norint pirkti žemę) ir pastaruosius trejus metus neauginusiam burokų pagal žemės ministerijos minimalias kvotas, yra apribotos galimybės pradėti verslauti žemės ūkio srityje.
    Jeigu kartais pasinaudojus burtais pavyktų – perkant žemę per ūkininko pažymėjimą turintį draugą ar per kadais ūkininkavusį senelį – Pranas susidurtų su dar vienu valdžios sugalvotu absurdu. Jam reikėtų žemės ūkio verslą išlaikyti 10 metų. Pranas negalėtų parduoti žemės, ir turėtų ją naudoti išimtinai žemės ūkio produktų gamybai pagal ministerijos nustatytas produkcijos kvotas. O jeigu derliaus nebus? O jeigu Pranui nepasiseks užauginti rapsų kvotos? Atsakau – valdžia grasina administracine atsakomybe ir keliatūkstantinėmis baudomis. Dar betrūktų, kad šį nepaklusnų valstietį nuplaktų miestelio aikštėje – kad kitą kartą žinotų.
    Ką ir nuo ko šie saugikliai saugo? Lietuvos žemę nuo verslių, nepriklausomų ir laisvų žmonių iniciatyvos? Dirvonuojančius laukus nuo galimybės būti produktyviais? Ar politikų reitingus nuo nuosavybės teisių negerbiančių žmonių isterijų?
    Jeigu mūsų tikslas, kaip kad ir rašoma saugiklių įstatymo projekte, yra naudoti žemę racionaliai, tuomet ribojimus ją įsigyti ir dirbti reikia mažinti, o ne didinti. Kol įsigyti dirbamos žemės hektarą bus žymiai sunkiau nei sunešioti geležines klumpes, tol žmonės tiesiog rinksis kitą veiklą. Arba imsis burtų.

  5. Eduardas: gruodžio 14, 2014 17:48

    NAUJI ŽEMĖS SAUGIKLIAI
    Tenka konstatuoti ir apgailestauti, kad žemės ūkio paskirties, t.y. dirbamos žemės, kuri yra mūsų ypač vertingas nacionalinis turtas, apsauga nelabai ką sudomino. Priėmus naują „Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą“ (valstybės žinios, 2003, Nr 15-600, aktuali red. nuo 2014-05-01) atsirado daugiau teisinių šios žemės apsaugos ir naudojimo visuomenės interesais garantijų. Vadovautasi civilizuotose valstybėse taikomu principu, kad dirbamoji žemė būtų naudojama pagal paskirti ir ją galėtų įsigyti tik mokantys ir galintys ją dirbti. Įgyjamos dirbamos žemės nuosavybėn ploto ribojimas taip pat teigiamas dalykas, nes neleidžia monopolizuoti žemės naudojimo ir sutelkti ją vienose rankose. Nepasitvirtino ir nuogastavimai, kad užsieniečiai puls įsigyti Lietuvoje žemės, nes nuo to laiko, kai galima buvo ją įsigyti, joks užsienietis jos neįsigijo. Kam reikėjo, tas žemę įsigijo anksčiau per mūsų fizinius ir juridinius asmenis arba ją nuomavo. Tačiau problemų, be abejo, liko jos bus keliamos ir ateityje.
    Autorius.

Rašyti komentarą

Vardas*

El. paštas*

Tinklapis