Eduardas Monkevičius
2024-12-10
Kiekvienais metais gruodžio 10 dieną Jungtinės Tautos pamini ir ragina valstybes nares paminėti Žmogaus teisių dieną. Lietuvoje taip pat rašoma žiniasklaidoje ir diskutuojama viešuose renginiuose įvairiais humanitarinių, socialinių ir politinių žmogaus teisių įgyvendinimo ir apsaugos klausimais. Tačiau viena iš pagrindinių prigimtinių žmogaus teisių-t.y. teisė į saugią gamtinę aplinką nesulaukė reikiamo dėmesio. Tuo tarpu dėl globalios gamtinės aplinkos taršos ir jos sukeliamų klimato kaitos procesų blogėja žmonių gyvenimo kokybė, kyla reali grėsmė žmogaus sveikatai ir net gyvybei. Kartu pažeidžiamos ir prigimtinės kiekvieno žmogaus teisės gyventi ir vystytis saugioje ir sveikoje gamtinėje aplinkoje. Pravartu priminti, kad teisė į saugią, švarią, sveiką ir pan. gamtinę aplinką yra deklaruojama tarptautiniuose ir atskirų valstybių teisės šaltiniuose. Pirmą kartą tokia teisė buvo paminėta 1972 m. Jungtinių Tautų Stokholmo konferencijos deklaracijoje, kurioje teigiama, kad žmogus yra savo aplinkos kūrėjas ir kartu kūrinys, aplinka yra žmogaus gyvenimo pagrindas, todėl tiek natūrali tiek ir žmogaus sukurta aplinka yra būtinos žmogaus gerovei ir pagrindinėms teisėms užtikrinti. Žmogus turi teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas tik tokioje aplinkoje, kurios kokybė leidžia gyventi oriai ir užtikrina jo gerovę. 1992 m. Jungtinių Tautų Rio deklaracijoje pripažįstama žmogaus teisė į sveiką aplinką ir gyventi darnioje aplinkoje. Orhuso konvencijoje pripažįstama „ kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisės gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje.“ Konstitucinė teisė į sveiką ir švarią aplinką yra įtvirtinta Bulgarijos, Čekijos, Ispanijos Latvijos, Portugalijos ir Suomijos konstitucijose. Lietuvos konstitucijoje ir įstatymuose tokia teisė nėra tiesiogiai įtvirtinta. Netiesiogiai žmogaus teisė į saugią aplinką kyla iš Konstitucijos 54 straipsnio nuostatos, kad „ valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvunijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga…“ Tokiu būdu valstybinė gamtinės aplinkos apsauga turėtų būti žmogaus teisės į saugią aplinką įgyvendinimo garantija. Tačiau praktikoje taip būna ne visada, todėl bendruomenė ar atskiras žmogus priverstas pažeistas ar suvaržytas šioje srityje savo teises ginti teismuose. Atsižvelgiant į tai ateityje verta padiskutuoti tais klausimais: ar tikslinga mūsų įstatymuose tiesiogiai įtvirtinti naują žmogaus teisę į saugią gamtinę aplinką, koks turėtų būti šios teisės turinys ir ar yra reali galimybė tokią teisę įgyvendinti praktiškai šiuolaikinėmis globalizacijos sąlygomis? Pamąstymai tais klausimais sekančiame šio leidinio numeryje.