PASAULINĖ ŽEMĖS DIENA

Eduardas Monkevičius, 2025 m. kovo 16 d.

Jungtinės Tautos kiekvienais metais kovo 20 dieną mini Pasaulinę žemės dieną. Tai astronominio pavasario pradžia kai  visoje žemės planetoje sutampa dienos ir nakties ilgumas. Tą dieną daug kalbama ir rašoma apie žemei ir visai gamtai kylančius pavojus , kuriuos sukelia globalizacijos padariniai ir neatsakinga žmogaus veikla.. Kartu tai skatina pamąstyti ir apie galimybes apsaugoti žemę ir išsaugoti ją ateities kartoms.

Žemė ir gamtinė aplinka yra neįkainojama socialinė ir dorovinė vertybė. Žmogaus fizinė priklausomybė nuo žemės ir gamtos bei tarpusavio ryšys  pirmiausia pasireiškia tuo, kad žmones gimsta , gyvena ir vystosi  konkrečioje geografinėmis sąlygomis  ir klimato ypatumais pasižyminčioje žemės teritorijoje. Žemė yra svarbiausia  gamtinės aplinkos dalis, kurios ištekliai (dirvožemis, miškai, vandens telkiniai, augalija ir gyvūnija) yra žmogaus ir visuomenės egzistavimo ir raidos pagrindas. Žmogaus prigimčiai būdinga tai, kad savo egzistenciniams poreikiams  patenkinti ir vystytis jis  viską ima iš gamtos, naudojasi žemės ištekliais, kartu yra nuo jos priklausomas,  nes dar negali visiškai valdyti objektyvių gamtos dėsnių,  klimato kaitos procesų, uraganų, potvynių ir kitų stichinių nelaimių. Žmogaus teisių ir veiklos požiūriu žemė yra ypatinga nuosavybės rūšis, duodanti derlių ir žaliavą pramonei, pagrindinė gamybos priemonė žemės ir miškų ūkyje, teritorija kitoms ūkio šakoms plėtoti, gyvenamųjų vietovių, urbanistikos, infrastruktūros, rekreacijos ir sveikatos priežiūros objektams išdėstyti.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai , kad žemė kartu yra ir neįkainojama visuomenės moralinė (dorovinė) vertybė.  Popiežius Pranciškus savo enciklikoje, skirtoje aplinkosaugai –„Laudato si mi Signore“ primena, kad žemė mūsų visų bendri namai, yra „tarsi sesuo“, kuri mus lydi gyvenime, „tarsi motina,“ kuri mus pasitinka išskėstomis rankomis. Mes patys „esame žemė“<…Mūsų kūnas sudarytas iš planetos elementų, jos oru mes kvėpuojame, jos vanduo palaiko gyvybę ir gaivina….> Kartu popiežius Pranciškus apgailestauja, kad ši žemė suniokota ir apiplėšta, dabar dejuoja ir jos aimanos įsilieja į visų šiame pasaulyje apleistųjų aimanas. Popiežius kviečia visus asmenis, šeimas, vietines bendruomenes, tautas ir tarptautinę bendruomenę „ekologiniam atsivertimui“, imtis atsakingai rūpintis „mūsų bendrų namų grožiu“. (Enciklika „Laudato si mi Signore”//15 min. lt 2015 06 18)

Lietuvoje pagonybės laikais iki krikščionybės įvedimo žemė buvo garbinama kaip Dievas, sudievinti buvo ir kiti žemės ištekliai. A.Maceina savo metu rašė, kad lietuviui nieko nėra šventesnio už žemę, visų didžiausią materialinę ir dvasinę vertybę, kuri transformuojasi į Gimtosios žemės ir Tėvynės sąvokas. Anot A.Maceinos „įaugęs į savo žemę žmogus darosi stiprus, nepalaužiamas, o tauta neišnaikinama“ (Maceina A. Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra //Židinys, 1939, Nr 7, p.31-50)

Tačiau gyvename šiuolaikiniame globaliame pasaulyje ir dažnai susiduriame su grubiais žemės ir gamtinės aplinkos apsaugos, o kartu ir žmogaus teisių pažeidimais. Įvairiuose pasaulio dalyse kylantys karai ir svetimų teritorijų užgrobimas (Rusijos- Ukrainos karas) sunaikina ištisus žemės plotus, padaro didžiulę nepataisomą žalą visai gamtinei aplinkai. Klimato kaitos procesų sukeliama žemės ir aplinkos tarša vėjo pernešamomis kietosiomis dalelėmis sukelia ne tik žemės ir visos gyvosios gamtos degradaciją, bet ir įvairias žmonių ligas ir net mirtį. Šios globalios problemos paprastai sprendžiamos tarptautiniais susitarimais, taip pat ir visuomenės protestais bei aktyvia veikla.

Žalingus žemei ir gamtai padarinius sukelia ir neatsakinga, o kartais ir nusikalstama žmogaus veikla. Žemės nuosavybės, naudojimo, valdymo ir aplinkosaugos santykiuose dažnai kyla ir aštrėja privataus ir viešojo interesų konfliktai. Tai patvirtina ir teismų praktika šios kategorijos ginčuose. Viena vertus, žmogus vis labiau praranda ryšį su žeme, kai dėl gyvenamųjų vietovių plėtros ir kitų urbanizacijos procesų arba aplinkosaugos tikslu valstybė vis didesnius dirbamos žemės plotus  nusavina visuomenės poreikiams. Žinoma žemės skyrimas urbanizacijos procesams ir kitiems visuomenės poreikiams yra neišvengiama būtinybė  nes kitaip būrų neįmanoma pažanga ir visuomenės raida. Tačiau yra galimybė efektyviau naudoti  ir išsaugoti turimus žemės plotus,  panaikinti nepagrįstus žemės nuosavybės ir naudojimo draudimus ar ribojimus. Kita vertus, žemės ir gamtos išteklių naudotojas, netinkamai juos naudodamas, siekdamas gauti kuo daugiau pelno ir naudos, vis labiau juos išsekina ir net sunaikina, tuo padarydamas žalą gamtai, visuomenei ir žmogaus teisėms. Pavyzdžiui, niekaip negalima pateisinti  masinį  net nepilnai subrendusių miškų kirtimą vasarą kai yra pats paukščių perėjimo ir gyvūnų poravimosi metas arba ištisų derlingų pievų pavertimą kitomis naudmenomis. Tuo padaroma nepataisoma žala unikaliam Lietuvos kraštovaizdžiui, sunaikinamos ištisos retų paukščių ir kitų gyvūnų populiacijos. Tuo padaroma ir moralinė žala žmonėms, kurie neabejingi gamtai ir gėrisi mūsų kraštovaizdžio grožiu.

Atsižvelgiant į tai kyla klausimas ar įmanoma šiuolaikinėmis globalizacijos sąlygomis išspręsti konfliktą  tarp žmogaus privačių interesų ir žemės bei gamtinės aplinkos apsaugos ir išsaugojimo ateities kartoms?

Atsakymas būtų teigiamas. Visų pirma, būtina sutvarkyti ir sugriežtinti teisinę žemės ir gamtinės aplinkos apsaugą. Panaikinti įstatymų trūkumus ir spragas, kurie leidžia juos apeiti ar savaip interpretuoti ir nevykdyti, taip pat ir nepagrįstus  žmogaus teisių draudimus bei ribojimus šioje srityje. Tiems pažeidėjams, kurie sąmoningai egoistiniais tikslais, siekdami maksimalios naudos daro žalą žemei ir gamtai, reikia nustatyti griežtą teisinę atsakomybę, kuri būtų proporcinga padarytos žalos dydžiui. Pavyzdžiui, už žemei ar gamtai padarytą žalą pažeidėjas turėtų atlyginti jų vertę tuo metu galiojančiomis rinkos kainomis. Tai būtų ir efektyvi prevencinė priemonė, nes žmogus pagalvotų ar verta rizikuoti daryti pažeidimą, jeigu iš to jis negaus jokios naudos.  Antra,  didelę reikšmę šioje srityje turi ir aktyvi žiniasklaidos bei visuomenės veikla. Žemės ir aplinkosaugos pažeidimų viešas pasmerkimas spaudoje, socialiniuose tinkluose ar viešuose pasisakymuose taip pat aktyvi visuomeninių organizacijų veikla  taip pat yra aktyvi jų prevencijos priemonė, nes pažeidėjai, tiek viešieji  tiek ir privatūs asmenys, dažnai viešumo vengia  daugiau negu teisinės atsakomybės. Kartu reikia atsižvelgti ir į tai, kad kiekvienas žmogus turi ne tik įstatymines, bet ir prigimtines teises , laisves, bet ir  pareigas sau pačiam, šeimai,  visuomenei ir valstybei, privalo atsakyti už savo veiksmus ir poelgius.  Atsakomybės jausmas, prigimtinės teisės idėjų ir principų žinojimas bei pripažinimas neretai padeda  žmonėms ir valstybei išvengti privataus ir viešojo intereso konflikto ar jį sėkmingai spręsti  vardan savo pačių bei visuomenės sėkmingos raidos poreikių. Žmogaus prigimtinių teisių, laisvių ir pareigų bei atsakomybės užtikrinimas  santykiuose su visuomene ir valstybe yra brandžios pilietinės visuomenės požymis, demokratijos ir teisingumo įgyvendinimo valstybėje garantas. Tuo ir pasireiškia poreikis žmogaus prigimtines  teises ir pareigas  įgyvendinti praktiškai   santykiuose su žeme, gamtine aplinka ir visuomene, įstatymų leidyboje, valstybės institucijų  veikloje ir teismų praktikoje.

 _

[

Eduardas Monkevičius

2024-12-10

Kiekvienais metais gruodžio 10 dieną Jungtinės Tautos pamini ir ragina valstybes nares paminėti Žmogaus teisių dieną. Lietuvoje taip pat rašoma žiniasklaidoje ir diskutuojama viešuose renginiuose įvairiais humanitarinių, socialinių ir politinių žmogaus teisių įgyvendinimo  ir apsaugos klausimais. Tačiau viena iš pagrindinių prigimtinių žmogaus teisių-t.y. teisė į saugią gamtinę aplinką nesulaukė reikiamo dėmesio. Tuo tarpu dėl globalios gamtinės aplinkos taršos ir jos sukeliamų klimato kaitos procesų blogėja žmonių gyvenimo kokybė, kyla reali grėsmė žmogaus sveikatai ir net gyvybei. Kartu pažeidžiamos ir prigimtinės kiekvieno žmogaus teisės gyventi ir vystytis saugioje ir sveikoje gamtinėje aplinkoje. Pravartu priminti, kad teisė į saugią, švarią, sveiką ir pan. gamtinę aplinką  yra deklaruojama tarptautiniuose ir atskirų valstybių teisės šaltiniuose. Pirmą kartą tokia teisė buvo paminėta 1972 m. Jungtinių Tautų Stokholmo konferencijos deklaracijoje, kurioje teigiama, kad žmogus yra savo aplinkos kūrėjas ir kartu kūrinys, aplinka yra žmogaus gyvenimo pagrindas, todėl tiek natūrali tiek ir žmogaus sukurta aplinka yra būtinos žmogaus gerovei ir pagrindinėms teisėms užtikrinti. Žmogus turi teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas tik tokioje aplinkoje, kurios kokybė leidžia gyventi oriai  ir užtikrina jo gerovę. 1992 m. Jungtinių Tautų Rio deklaracijoje pripažįstama žmogaus teisė į sveiką aplinką ir gyventi darnioje aplinkoje. Orhuso konvencijoje pripažįstama „ kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisės gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje.“ Konstitucinė teisė į  sveiką ir švarią aplinką yra įtvirtinta Bulgarijos, Čekijos, Ispanijos Latvijos, Portugalijos ir Suomijos konstitucijose. Lietuvos konstitucijoje ir įstatymuose tokia teisė nėra tiesiogiai įtvirtinta. Netiesiogiai žmogaus teisė į saugią aplinką kyla iš Konstitucijos 54 straipsnio nuostatos, kad „ valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvunijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga…“ Tokiu būdu valstybinė gamtinės aplinkos apsauga turėtų būti žmogaus teisės į saugią aplinką įgyvendinimo garantija. Tačiau praktikoje taip būna ne visada, todėl bendruomenė ar atskiras žmogus priverstas  pažeistas ar suvaržytas šioje srityje savo teises ginti teismuose. Atsižvelgiant į tai ateityje verta padiskutuoti tais klausimais: ar tikslinga mūsų įstatymuose tiesiogiai įtvirtinti naują žmogaus teisę į saugią gamtinę aplinką, koks turėtų būti šios teisės turinys ir ar yra reali galimybė tokią teisę įgyvendinti praktiškai šiuolaikinėmis globalizacijos sąlygomis? Pamąstymai tais klausimais sekančiame šio leidinio numeryje.

2024 m sausio mėnesį  su draugais keliavome į Tenerifės kalnų vietovę į kurią nevežamos turistų ekskursijos. Mus visureigiu vežė vietos gyventoja Gražina , kuri gerai žino tas vietoves. Vietovė įdomi tuo, kad aukštai kalnuose augančios pušys iš debesų surenka vandenį , tas vanduo savo ruožtu subėga į tam tikslui paruoštus rezervuarus iš kurių vamzdžiais nuteka į vandens saugyklas , kurį vietos gyventojai naudoja buities reikmėms ir augalų laistymui. Taip iš dalies išsprendžiama gėlo vandens trūkumo problema. Mūsų ekskursija nebuvo lengva ir reikalavo daug ištvermės, nes  visureigiu įveikėme tik dalį maršruto, o likusią dalį  aukštyn į kalną iki vandens rezervuaro teko keliauti  pėsčiomis įveikiant įvairias akmenų ir krūmų kliūtis bei pasiremiant lazdomis. Nusileisti nuo kalno iki visureigio taip pat buvo ne ką lengviau. Po ekskursijos ilsėjomės jaukioje vietos koloritu papuoštoje kalno papėdės kavinukėje ir mėgavomės  nuostabaus skonio svetingų šeimininkų pagamintais valgiais ir vynu.

Eduardas Monkevičius
NUOSAVYBĖS TEISIŲ ATKŪRIMAS :ISTORIJOS PAMOKOS
2024 m. spalio 5 d.
Jau daugiau kaip 30 metų Lietuvoje tęsiasi piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas, kurio pabaigos nematyti ir dabar. Virš trijų tūkstančių piliečių vis dar laukia nuosavybės teisių atkūrimo. Teismų praktikos duomenimis esama pažeidimų ir neišspręstų problemų atkuriant piliečių nuosavybės teises, kurių gali būti ir ateityje, nes įsiteisėję teismų sprendimai gali būti peržiūrimi iš naujo, kai paaiškėja naujos aplinkybės ar dėl procesinių pažeidimų. Dėl to nuosavybės teisių atkūrimo santykių teisinis reguliavimas ir įgyvendinimas turės istorinę pažintinę reikšmę ir ateityje, nes istorijos pamokos nebuvo visiškai išmoktos, klaidos ir pažeidimai kartojasi ir šiuo metu.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. aktu paskelbus apie Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą buvo deklaruotas ir privatinės teisės instituto atkūrimas bei tęstinumas Lietuvoje. Netrukus po tojau 1991 m. birželio 18 d. priimtas „ Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo įstatymas” kuriame deklaruoti nuosavybės teisės tęstinumo ir teisingumo principai. Paskelbta, kad „Lietuvos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir išlikęs nekilnojamasis turtas įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka grąžinamas, o jei tokios galimybės nėra-teisingai už jį atlyginama“. Įstatymas suteikė teisę Lietuvos Respublikos piliečiams, nuolat gyvenantiems Lietuvoje – buvusiems savininkams, jų vaikams o vėliau ir vaikaičiams atkurti nuosavybės teisę į išlikusius žemę, miškus, vandens telkinius, pastatus ir kitą nekilnojamąjį turtą, kuris po 1940 metų okupacinės valdžios buvo nacionalizuotas arba kitaip neteisėtai nusavintas.1991 m. liepos 25 d. Žemės reformos įstatymas reguliavo valstybinės žemės fondo sudarymą, žemės reformos vykdymą, žemės grąžinimo buvusiems savininkams eiliškumą, sąlygas ir tvarką. Šių įstatymų įgyvendinimo tvarką ir procedūrą reguliavo Vyriausybės nutarimai. 1992 metais tautos referendumu priimta nauja Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtino žmogaus prigimtinių teisių ir laisvių, nuosavybės neliečiamumo principus taip pat pagrindines konstitucines piliečių teises ir laisves. Atsižvelgiant į tai minėtų įstatymų ir Vyriausybės nutarimų kai kurios nuostatos prieštaravo prigimtinėms, konstitucinėms ir tarptautinėms žmogaus teisėms ir laisvėms. Reikėjo iš esmės pakeisti piliečių nuosavybės teisių į žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinį reguliavimą. 1997 metais priimta nauja šių įstatymų redakcija taip patjų įgyvendinimą reguliuojantieji teixės aktai. Abu įstatymai iš dalies panaikino kai kuriuos ribojimus atkurti ir įgyvendinti piliečių teises į nekilnojamojamąjį turtą. Panaikinti ribojimai atkurti nuosavybės teisę Lietuvoje negyvenantiems piliečiams, suteikta teisė atkurti žemės, miško ir vandens telkinio nuosavybės teisę buvusioje vietoje arba pasirinkti kompensavimo už valstybės išperkamą žemę būdą. Atsižvelgiant į Žemės reformos įstatyme nustatytą eiliškumą buvusiems savininkams žemės, miško ir vandens telkinio nuosavybės teisė atkuriama pirmąja eile, o tik po to jie gali būti parduodami (privatizuojami) arba išnuomojami kitiems asmenims.
Tenka pabrėžti, kad šie įstatymai ir Vyriausybės nutarimai buvo daug kartų keičiami ir papildomi, juose buvo daug trūkumų ir prieštaringų nuostatų, o tai sudarė sąlygas nesąžiningiems vykdytojams juos pažeisti ar ignoruoti. Tai patvirtina ir teisminės bylos, kuriose nagrinėti piliečių skundai dėl valstybės institucijų atsisakymo atkurti nuosavybę, sumokėti teisingą kompensaciją už negrąžintą turtą ir dėl kitų pažeidimų. Tačiau teismų praktika tais klausimais nebuvo susiformavusi ir teismai taip pat ne visuomet apgynė buvusių savininkų teises.
Apart teisinių priežasčių galima dar išskirti ir politines bei socialines priežastis dėl kurių nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi taip ilgai, ribojamos ar pažeidžiamos žmogaus teisės šioje srityje. Įstatymų ir Vyriausybės nutarimų įgyvendinimas iš esmės priklausė nuo savivaldybių agrarinės reformos tarnybų , vėliau apskričių viršininkų administracijų ir Nacionalinės žemės tarnybos vadovų ir specialistų politinių nuostatų ir pažiūrų. Vieša paslaptis, kad ne visi jie pritarė privatinės teisės tęstinumo ir laisvos rinkos idėjų įgyvendinimui Lietuvoje. Sovietų valdymo metais viena jų dalis priklausė komunistų partijai ir privilegijuotų asmenų ratui, gyveno geriau už kitus piliečius, naudojosi privilegijomis ir lengvatomis, kurių vėliau neteko. Tokie asmenys jautė nostalgiją praeičiai ir iš idėjos sąmoningai ignoravo ar net žlugdė įstatymų ir Vyriausybės nutarimų įgyvendinimą. Kita dalis gal būt buvo politiškai neutralūs arba net pritarė valstybės vykdomoms reformoms, tačiau pasipelnymo tikslu slėpė laisvos žemės sklypus, o vėliau per savo gimines ir statytinius juos pasisavindavo ar parduodavo kitiems asmenims. Būta ypač gėdingų atvejų, kai siekta pasipelnyti senų ar neįgalių asmenų sąskaita, pusvelčiui už simbolinę kainą supirkus jiems grąžintus nuosavybėn žemės sklypus. Ypač tai buvo būdinga atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypus saugomose teritorijose ir miestų žemėse. Kitas korumpuotą veiklą skatinantis atvejis yra įstatymo leidimas grąžintiną nuosavybėn žemės sklypą „perkelti“ į kitą savininkui patinkančią vaizdingą ir gražią vietovę, t.y. nekilnojamąjį turtą paversti kilnojamu. Tuo buvo pažeistos kitų piliečių teisės, nes jiems atimta teisė atkurti nuosavybę toje vietovėje. Tai grynai lietuviškas precedento neturintis atvejis, nežinomas jokioje kitoje pasaulio valstybėje. Tokie atvejai autoriui yra gerai žinomi iš praktikos, nes teko asmeniškai dalyvauti atkuriant nuosavybės teises į savo senelio žemę , taip pat dirbti Kauno apygardos teismo teisėju 1996-2008 metais.
Didelę reikšmę reguliuojant ir įgyvendinant piliečių nuosavybės atkūrimo teises turėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau-Konstitucinis Teismas) nutarimai, kurie pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai ir negaliojančiais eilę šių teisių ribojimų ir pažeidimų. Tačiau toli gražu ne visi žmogaus teisių ribojimai ar pažeidimai buvo pripažinti negaliojančiais. Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarime konstatuota kad okupacinei valdžiai nacionalizavus privačią nuosavybę buvo paneigta pati žmogaus prigimtinė teisė į privačią nuosavybę ir tuo pagrindu neatsirado valstybinė nuosavybė nes „teisė negali atsirasti neteisės pagrindu“, todėl iš žmonių atimtas turtas laikytinas ne valstybine nuosavybe, bet tik faktiškai valstybės valdomu turtu. Patvirtinta piliečių teisė įstatymo nustatyta tvarka susigrąžinti jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant tokios galimybės- gauti kompensaciją, kuri taip pat reiškia nuosavybės teisių atkūrimą. Iš to sektų išvada, kad remiantis nuosavybės teisių tęstinumo ir teisingumo principais pirmiausia turėjo būti pripažinta neginčytina piliečių teisė atkurti nuosavybę į nacionalizuotą ir valstybės faktiškai valdomą turtą , kuris pagal galimybes turėjo būti grąžintas teisėtiems savininkams arba teisingai už jį atlyginta. Tačiau įstatymų leidėjai paskelbė tik dalinę nacionalizuoto turto restituciją, t.y apribojo arba atskirais atvejais apskritai ignoravo piliečių teises atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą natūra, o kompensacija už negrąžintą nuosavybėn turtą buvo nelygiavertė. Tai patvirtina tokios Nuosavybės atkūrimo įstatymo nuostatos. Pirma, kaimo vietovėje galima atkurti nuosavybės teisę natūra į žemę, miškus ir vandens telkinį, kurių plotas ne didesnis kaip 150 ha. Miestuose nuosavybės teisė natūra atkuriama turėtoje vietoje tik į laisvą (neužstatytą) žemę pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus arba kompensuojama kitu žemės sklypu, kurios plotas ne didesnis kaip 0.3 ha. Didžiuosiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje ir Birštone grąžintinos žemės plotas mažinamas iki 0,2 ha. Šiuose miestuose prie nuosavų gyvenamųjų namų turėtoje vietoje gali būti grąžintas nuosavybėn natūroje ne didesnis, kaip 0,04 ha žemės sklypas. Tokio paties dydžio naujas žemės sklypas už negrąžintą žemę gali būti suteiktas neatlygintinai kitoje piliečio pasirinktoje vietoje individualių namų statybai ir kitiems poreikiams. Tiems piliečiams, kurie nuosavybėje turėjo didesnio ploto žemės sklypus nuosavybės teisės natūra neatkuriamos apskritai. Antra, patvirtintas išsamus valstybės priverstinai išperkamo iš buvusių savininkų išlikusio nekilnojamojo turto sąrašas. Apart valstybinės svarbos objektams normaliai funkcionuoti ir visuomenės poreikiams reikalingos žemės į šį sąrašą pateko ir tokie žemės sklypai, kuriuose suprojektuota net tolimoje ateityje statyti gyvenamuosius namus ir kitus miesto infrastruktūros objektus ar atlikti kitus jos tvarkymo darbus. Vėliau toks valstybės arba visuomenės poreikis dėl įvairių priežasčių išnyksta, bet piliečių nuosavybės teisės į tuos žemės sklypus neatkuriamos. Pateikiu konkretų pavyzdį. 1997-1998 metais eilė piliečių prašė atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus natūra Noreikiškių gyvenvietės teritorijoje Kauno rajone. Tačiau jų prašymus žemėtvarkos tarnyba o vėliau ir teismai atmetė, motyvuodami tuo ,kad jie reikalingi Noreikiškių gyvenvietės infrastruktūros ir Žemės ūkio akademijos mokomojo ūkio plėtrai. Po kurio laiko paaiškėjo, kad tokio visuomeninio poreikio nebuvo ir tai buvo tik pretekstas neatkurti piliečių nuosavybės teisių toje vietovėje. Vėliau tuos negrąžintus nuosavybėn žemės sklypus sėkmingai privatizavo kiti asmenys ir juose išaugo ištisi individualių gyvenamųjų namų kvartalai. Trečia, valstybės kompensavimo už negrąžintą nuosavybėn nekilnojamąjį turtą dydis yra nelygiavertis. Piliečiams neatlygintinai suteikto naujo žemės sklypo, miško ar vandens telkinio vertė arba piniginės kompensacijos už juos dydis nustatomi remiantis Vyriausybės patvirtintomis metodikomis. Tačiau praktiškai dažnai neatlygintinai suteikiamas žemesnės vertės nekilnojamasis turtas, o piniginė kompensacija yra žymiai žemesnė už realią rinkos kainą. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad toks kompensavimas yra lygiavertis piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas.
Konstitucinis Teismas šiuos akivaizdžius privačios nuosavybės teisės ribojimus ir pažeidimus ignoravo. Pateisindamas dalinę nacionalizuoto piliečių turto restituciją šis teismas minėtame nutarime konstatavo, kad „okupacijos metais susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių, (grįžti į pirminę padėti) buvo neįmanoma…“ Savaime suprantama, kad per 50 okupacijos metų įvykusių pokyčių visiškai atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra nebuvo galimybės. Tačiau problemos esmė yra ta, kad įstatymų leidėjas ir Konstitucinis Teismas pažeidė savo pačių deklaruotus nuosavybės teisės tęstinumo ir teisingo atlyginimo už nacionalizuotą turtą principus, nes įteisino šios teisės ribojimus ir pažeidimus. Tarpukario Lietuvoje 1922m. vasario 15 d. Žemės reformos įstatymu nacionalizuota savininkų žemė, kurios plotas viršijo 80 ha. Tačiau savininkų nuosavybėje paliktas ir didesnis žemės plotas, kuris neviršija 200 ha. Be to, jeigu savininkas turėjo mažiau kaip 150 ha žemės už nacionalizuotą žemę nustatyta piniginė kompensacija tuo metu galiojusiomis vidutinėmis rinkos kainomis. Už nacionalizuotą žemę savininkams buvo visiškai atlyginta jau 1936 metais, nežiūrint į tai, kad tuo metu Lietuvos geopolitinė ir ekonominė padėtis buvo žymiai blogesnė negu dabar. Autoriaus nuomone Lietuvos valstybė, atsižvelgiant į jos išsivystymo lygį, turėjo galimybę per tam tikrą laikotarpį visiškai ir teisingai atlyginti piliečiams už nacionalizuotą turtą lygiaverčiu turtu ar pinigais realia rinkos kaina.
Baigiant svarbu akcentuoti, kad per palyginti neilgą 30 metų laikotarpį Lietuvos valdžios ir valdymo institucijose daug kartų keitėsi politikų sudėtis, bet piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo trūkumai ir pažeidimai nuolat kartojasi, eilei piliečių nuosavybės teisės neatkurtos ir šiuo metu. Padėtis iš esmės gali pasikeisti tik tuomet, jeigu rinkėjų valia Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės ir savivaldos institucijų daugumą sudarys nauja politikų karta, kurios veiklos prioritetas bus ne siauri partiniai ar privatūs interesai, bet žmogaus teisių ir laisvių apsauga, visuomenės ir valstybės gerovė.

BENEDIKTAS ŠETKUS

Su šakėmis prieš traukinį: kaip prieš keturis dešimtmečius protestavome dėl „mokslinio komunizmo“

2024-06-16     VORUTA.LT

Pradėjus studijuoti 1979 m. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Istorijos-pedagogikos fakultete, iš aukštesnio kurso studentų išgirdome apie mus laukiantį didžiausią išbandymą – Mykolo Burokevičiaus dėstomą kursą „Mokslinis komunizmas“. Vyresnieji teigė, kad išleisti „mokslinio komunizmo“ vadovėliai netinka, nes dėstytojas pripažįsta tik savo paskaitų užrašus. Per paskaitas reikia užsirašyti skaitomą tekstą žodis žodin, nes kitu atveju per egzaminą galima susilaukti profesoriaus pastabos: „čia pats taip pridėjai, aš taip nesakiau“. Tokiu atveju aukšto įvertinimo jau gali nesitikėti.

Skaitykite toliau →

Su Arūnu Bučniu LSMU gimnazijoje Kaune. 2024 m. gegužės 17 d.
Mielas bičiuli Arūnai, nuoširdus ačiū už gražius ir prasmingus linkėjimus mano knygų „Prigimtinė teisė ir žemė” bei „Kunigaikščiai Veryhos ir Lietuva” įteikimo ptoga.Mums su žmona išties buvo malonu susipažinti su Tavo vadovaujama gimnazijja, jos kolektyvu, mokiniais, istorija ir pasiekimais.Įspūdinga, kad tiek daug nuveikta ugdant mūsų jaunąją kartą ir puoselėjant gimnaziją. Telaimina Dievas Jus, bendradarbius ir mokinius ir įkvepia naujiems darbams ir pasiekimams

Kauno LSMU gimnazijoje 2024 m. gegužės 17 d.

.

Šią knygą atminimui apie mano senelių ir prosenelių kunigaikščių Veryhų giminę, kurios pradžia siekia net 13 amžių, taip pat apie buvusią kaimo turizmo sodybą „Verigynė” Veryhų žemėje Lekėčiuose dovanoju savo ir mylimos žmonos Irenos giminei ir artimiesiems. Eduardas.

Knygoje pirmą kartą pateikta trumpa senos, gausios ir
garbingos, bet nepelnytai užmirštos kunigaikščių Veryhų-Darevskių
(Darovskių) giminės kilmės, gyvenimo ir veiklos istorija,
kuri tiesiogiai susijusi ir su Lietuva. Istorijos šaltiniuose
kunigaikščiai Veryhos minimi jau nuo XIII a. Lietuvos didžiojo
kunigaikščio, vėliau karaliaus Mindaugo sūnus Vaišelga (lot.
Voisielco), vadinamas Varega, buvo Veryhų giminės pradininkas,
po kurio sekė net 23 šios giminės kunigaikščių kartos. Paskutiniai
Veryhų giminės palikuoniai Lietuvoje buvo autoriaus
senelis Antanas Veryha-Darevskis, žinomas tarpukario Lietuvos
istorikas ir teisininkas, jo sūnus Algirdas (Olgierd) ir Antano
Veryhos dukra, autoriaus motina Marija Veryha-Darevskaitė
(po santuokos Monkevičienė). Knygoje aprašoma kunigaikščių
Veryhų giminės kilmė ir raida, gyvenimas ir veikla Lietuvos Didžiojoje
kunigaikštystėje (LDK) ir Abiejų Tautų Respublikoje
(ATR), dalyvavimas nacionalinio išsivadavimo kovose, taip pat
istorinė ir tarptautinė reikšmė XVIII–XX a. Aprašytas Antano
Veryhos-Darevskio ir jo giminės gyvenimas bei veikla, ryšys
su Monkevičių gimine, taip pat buvęs Veryhų dvaras Lekėčiuose
(Šakių sav.) ir sąsajos su Lekėčių Šv. Kazimiero parapijos ir
miestelio istorija. Knygos pabaigoje pateikti trumpi duomenys
apie autorių, istorijos šaltinių sąrašas, taip pat kai kurių dokumentų
iš autoriaus asmeninio archyvo nuorašai ir nuotraukos.
Pateiktos santraukos lenkų ir anglų kalbomis.
Knyga pirmiausia skiriama autoriaus ir jo žmonos Irenos
giminėms, draugams, kolegoms, artimiesiems, tačiau gali būti
įdomi ir istorikams, mėgėjams, kitiems asmenims, besidomintiems
kilmingų žmonių gyvenimo ir veiklos istorija.

KAS YRA LAIMĖ ? Tai dvasinė žmogaus būsena konkrečiose gyvenimo situacijose., kai žmogus patiria euforiją ir gyvenimo džiaugsmą.  Žmogus yra laimingas i tuomet, kai gali maloniai bendrauti su savo tėvais, sutuoktiniu, vaikais, draugais ir artimaisiais, dalintis sėkme ir rūpesčiais, padėti vieni kitiems kuo gali, mylėti ir džiaugtis gyvenimu. Tai  yra didelė laimė. Pažvelkite į senolius susikabinusius už parankių ir vaikščiojančius jūros pakrante-jie yra laimingi, kad yra sveiki ir turi vienas kitą. Arba į būrį vaikų ir vaikaičių sulaukusių sveikų savo tėvų ir senolių, Jie taip pat yra laimingi, nes gali džiaugtis vieni kitais. Laimingos yra ir tos jaunos poros kurios džiaugiasi abipuse meile ir pagarba, savo mažylių juoku ir išdaigomis. Laimingas yra ir vienišas žmogus, kuris turi galimybę įprasminti save veikloje ir kūryboje, bendrauti su kitais žmonėmis. Pasirodo kiek nedaug kartais reikia dėl pilnos laimės. 

Profesoriaus A.Skurvydo mintys apie laimę:

„Visą šį ankstyvą rytmetį mąstau apie mūsų vienos baigiamos rengti publikacijos „generalinę” išvadą. Ištyrėm daugiau nei tūkstantį saugusių Žmonių. Pagrindinis tyrimo klausimas: nuo ko tvirčiausiai priklauso Žmonių laimė (subjektyvus savo laimingumo vertinimas). Labai daug įvairų veiksnių ištyrėme – nuo sveikos gyvensenos stiliaus bei kūno masės indekso iki charakterio tipo, emocinio intelekto, streso, subjektyvios savijautos profilio, gyvenimo svarbiausių dalykų (vertybių), patirtų patyčių ir smurto vaikystėje ir dar daug kitų rodiklų. Visą rytmetį ieškau „vieno sakinio apibendrinimo”, kad jis būtų ir originalus, ir įdomus, ir suprantamas. O tai man nemažas iššūkis. Šiai minutei apibendrinimas yra toks.” Žmonių suvokiama laimė yra daug daugiau, nei vien tik sveikas gyvenimo stilius (fizinis aktyvumas, sveika mityba, pilnavertis miegas, nerūkymas ir alkoholio nevartojimas), antsvorio neturėjimas, malonios emocijos, pinigų kiekis ir/ar geras išsilavinimas bei kiti „tardiciniai rodikliai”, pavyzdžiui, loginis protas ir/ar empatiškumas. Kad Žmonės jaustųsi laimingi yra daug svarbiau, kad jie gebėtų valdyti savo emocijas, siektų savęs nuolatinio tobulinimo, būtų gyvybingais, energingais bei atsparūs viso gyvenimo stresams, nelaimėms. O tam pasiekti reikia pastangų, kurios ne visados būna malonios. Dažnai laimingų Žmonių gyvenimą lydi ir nuovargis, ir problemos, ir neaiškumas jų galvoje”. 2023m. rugpjūčio 18 d.

PRIGIMTINĖ TEISĖ IR ŽEMĖ.ISTORIJA IR DABARTIS

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (MELC)

Gegužės 12 d., 13:04  ·

Pristatome socialinių mokslų daktaro Eduardo Monkevičiaus monografiją „Prigimtinė teisė ir žemė: istorija ir dabartis“. Joje pirmą kartą apžvelgti ir apibendrinti idėjų bei teorijų apie prigimtinės teisės kilmę ir istorinę raidą bendrieji bruožai, tradicijų tęstinumas nuo Antikos laikų iki dabarties. Autorius išdėstė savo požiūrį siekdamas atsakyti į šiuos probleminius klausimus: kas yra žmogaus prigimtis ir kaip iš jos susiformavo prigimtinė teisė, koks jos turinys, santykis su paprotine teise, su modernistinėmis pažiūromis ir pozityviąja teise; koks yra prigimtinės teisės ir žemės bei gamtinės aplinkos tarpusavio ryšys ir priklausomybė; ar žemės ir gamtinės aplinkos santykių teisinis reguliavimas ir teismų praktika garantuoja realų visapusišką prigimtinių žmogaus teisių, laisvių ir pareigų įgyvendinimą

Galima įsigyti Internetu: https://www.melc. arba https://www.knygos.lt

Plačiau: https://www.melc.lt/…/978-prigimtine-teise-ir-zeme…

Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus susirinkime 2022 m. birželio 2 d. buvo pristatyta Eduardo Monkevičiaus monografija „PRIGIMTINĖ TEISĖ IR ŽEMĖ. ISTORIJA IR DABARTIS”, (Vilnius: MELC, 2022 m.), skirta Draugijos įkūrimo 100-mečiui paminėti. Autorius informavo apie monografijos tikslus, uždavinius problemų aktualumą ir sprendimų galimybes praktikoje, atsakė į klausimus. Draugijos nariai šiltai sutiko pristatymą, palinkėjo autoriui sveikatos ir tolimesnės kūrybinės sėkmės.