PASKAITOS IR DISKUSIJOS

PRIGIMTINĖS TEISĖS IDĖJOS IR DABARTIS.

        ( P A S K A I T A)

      Apžvelgus idėjų apie prigimtinę teisę istorinę raidą, turinį ir santykį su pozityviąja teise, galima konstatuoti idėjų ir koncepcijų įvairovę. Tačiau tarp šių idėjų ir koncepcijų nėra griežtos takoskyros, visais laikais  galima pastebėti jų  dualizmą ar  persipynimą ,  egzistuoja tam tikri bendri dėsningumai ir tradicijų tęstinumas. Bendra tarp jų yra tai, kad dėmesio centre yra žmogus, kurio įgimtos teisės ir laisvės turi aukštesnę galią už valstybės įstatymus, jos nepriklauso nuo valstybės ar visuomenės valios ar norų ir negali būti pažeistos ar varžomos jokio išorinio poveikio. Net ir tais atvejais, kai pirminiu prigimtinės  teisės pažinimo šaltiniu laikomi ne žmogaus protas, bet jutimai, pojūčiai arba socialiniai santykiai  (visuomeninė sutartis) , be žmogaus proto galių, kaip pažinimo šaltinio, neapsieinama. Kiekvienu atveju žmogus tiktai savo racionalaus proto  ir  mąstymo dėka gali pažinti  prigimtines teises, turi vidinę laisvę priimti reikalingus sprendimus konkrečiose gyvenimo situacijose ir adekvačiai elgtis.

Kita vertus ir visuomeninės sutarties sudarymo bei  egzistavimo nepatvirtina jokie empiriniai  duomenys. Veikiau tai tik graži idėja arba  metodologinė priemonė, kurios pagalba buvo siekiama paaiškinti žmonių bendruomenės, vėliau politinės visuomenės ir valstybės susidarymą. Galima remtis tik prielaida, kad atskiruose žmonių santykiuose ( nuosavybės, amatų, mainų ir kt.) galėjo būti sudaromi tam  tikri žodiniai susitarimai. Žmonių jungimąsi į bendruomenes, bendravimo poreikį, politinės visuomenės ir valstybės susidarymą iš esmės lėmė subjektyvios ir objektyvios priežastys.

Kiekvienam  žmogui yra įgimti tam tikri poreikiai ir interesai, kurie užtikrina jo išlikimą, saugų gyvenimą, dauginimąsi ir vystymąsi ne izoliuotai, bet žmonių bendruomenėje. Tokių  poreikių ir interesų objektas  yra moralinės (dorovinės) ir materialinės vertybės: asmens gyvybė, laisvė,  orumas ir garbė, saviraiškos galimybės, sveikata, saugumas, būstas, pragyvenimo  šaltinis, privati nuosavybė ir t.t. Žmogus proto gebėjimų ir mąstymo dėka sugeba suvokti šias moralines (dorovines) vertybes ir iš jų kylančias savo prigimtines subjektyvias teises bei pareigas. Žmonių bendruomenių formavimosi  laikotarpiu buvusi gyvenimo tikrovė-riboti gamtos ištekliai, kurie negalėjo  patenkinti visų žmonių poreikių, priklausymas nuo gamtos stichijų ir klimato pokyčių, nuolatinė kova dėl išlikimo ir būvio vertė žmones jungtis į bendruomenes ir bendrauti su kitais žmonėmis, nes tik taip buvo įmanoma realiai egzistuoti ir vystytis, įgyvendinti savo  asmeninius poreikius,  apsisaugoti nuo priešų ir t.t.  Žemdirbystės, amatų ir prekybos atsiskyrimas sudarė sąlygas žmonėms bendrauti  įsavinant gamtos išteklius, taip pat  materialinių vertybių gamyboje, mainuose ir prekyboje.

Susijungę į bendruomenes ir bendraudami tarpusavyje žmonės proto  gebėjimų  dėka susikūrė  tam tikras socialinio bendravimo  taisykles, nusistatė tarpusavio teises ir pareigas.  Kiekvienas žmogus, bendraudamas su kitais žmonėmis žemdirbystės, medžioklės, amatų, mainų, prekybos ir kt. srityse įgijo konkrečias  individualias prigimtines teises ir pareigas. Kartu kiekvienas žmogus privalėjo neišvengiamai pripažinti,  kad kiti žmones  taip  pat turi tokias pačias teises ir pareigas, priešingu atveju joks bendravimas būtų neįmanomas. Ilgainiui  perduodamos iš kartos į kartą ir pastoviai įgyvendinamos socialiniuose santykiuose, tam tikros  moralės (dorovės) normos ir iš jų kylančios teisės bei pareigos bendruomenės buvo pripažintos  visuotinai privalomomis elgesio  taisyklėmis, kurios atsispindėjo  konkrečios genties, tautelės ar tautos papročiuose, apeigose, tradicijose ir pan.  Tokios bendro pobūdžio elgesio taisyklės tapo visuotinai privalomos bendruomenės dalyviams, jos  nebepriklausė nuo atskiro žmogaus valios ar norų ir buvo užtikrinamos visuomeninio poveikio priemonėmis. Tačiau atskiro žmogaus prigimtinės teisės niekur nedingo, žmogus paprasčiausiai dalį savo laisvių ir teisių savanoriškai suvaržė ar apribojo bendruomenės interesais, paklusdamas konkrečios bendruomenės visuotinai privalomoms elgesio taisyklėms, papročiams ar tradicijoms. Kartu žmogus įgijo naujas, bendruomenės suteiktas teises ir pareigas, kurių anksčiau neturėjo: teisę į kolektyvinę gynybą nuo priešų, teisę į pagalbą medžioklėje, išgaunant gamtos išteklius, apsirūpinant maistu ir pan., taip pat pareigas nepažeisti bendruomenės visuotinai privalomų elgesio taisyklių, papročių ir tradicijų.

Tokiu būdu, iki valstybės ir rašytinės teisės atsiradimo egzistavo dvejopo pobūdžio prigimtinės teisės: 1) kiekvieno žmogaus individualios moralinės (dorovės) normos ir iš jų kylančios subjektyvios teisės ir pareigos sau pačiam bei santykiuose su kitais žmonėmis; 2) žmonių bendruomenės  pripažintos ir visuotinai privalomos bendro pobūdžio moralinės (dorovės) normos, taip pat  elgesio taisyklės, kurios  paprastai būdavo išreikštos  tam tikros  genties, tautelės ar tautos  papročiuose,  tradicijose ar socialiniuose santykiuose. Tas aplinkybes  galima patvirtinti istoriniais šaltiniais ir šiuolaikiniais empiriniais duomenimis, nes Afrikos ir Brazilijos džiunglėse ir šiuo metu yra genčių ir tautelių, kurios nepažįsta šiuolaikinės civilizacijos, neturi rašytinės teisės, o savo  gyvenimą tvarko pagal prigimtinę teisę, papročius ir tradicijas.

Taip objektyviai susiformavo fundamentalios prigimtinės žmogaus  teisės: teisė į asmens laisvę, garbę, lygybę, saviraišką, teisė į gyvybę ir sveikatą, teisė į saugų gyvenimą, teisė į pragyvenimo šaltinį, teisė į privačią nuosavybę ir kt. Šių teisių turinys (idėjos, principai, nuostatos) laiko ir erdvės atžvilgiu nesikeičia, yra universalios ir  amžinos. Demokratinėse valstybėse jos nepriklauso nuo įstatymų leidėjo  ar visuomenės valios, jų negalima pakeisti ar panaikinti. Keičiasi  tiktai šių teisių įgyvendinimo sąlygos ir tvarka konkrečiu istoriniu   laikotarpiu. Kartu traktuojant prigimtinių  žmogaus teisių pažinimo šaltinius, esmę, sąveiką su moralės (dorovės) normomis ir pozityviąja teise, reikia atsižvelgti ir į konkretaus istorinio laikotarpio ypatumus. Nuo antikos laikų Prigimtinis įstatymas suvokiamas kaip universalus, amžinas ir nekintantis moralės (dorovės) dėsnis, kurio turinys atskleidžiamas žmogaus proto ir racionalaus mąstymo dėka. Iš prigimtinio įstatymo išvedami pagrindiniai prigimtinės teisės principai, fundamentalios ir nekintamos žmogaus teisės ir pareigos, bet jų taikymas konkrečiose gyvenimo situacijose  gali keistis erdvės ir laiko atžvilgiu. Visumoje šios teisės. laisvės, pareigos ir atsakomybė sudaro pačios PRIGIMTINĖS TEISĖS ESMĘ IR SISTEMĄ.

Tokia yra klasikinės prigimtinės teisės teorijų esmė, kurios prigimtines teises kildina iš žmogaus prigimties: proto gebėjimų ir socialinių santykių (visuomeninės sutarties).

Minėtas  požiūris, autoriaus nuomone,  neprieštarauja ir toms teorijoms ,kurios prigimtinę teisę kildina iš gamtos dėsnių pažinimo, Dievo valios ir amžinojo įstatymo, arba kad  pirmiausia žmogus realų pasaulį pažįsta jutimais, o tik paskui protu,( T.Hobsas, B. Spinoza, Ž.Ž. Ruso ir kt). Šios teorijos taip pat pripažįsta, kad jutimu  pažinęs gyvenimo dėsningumus ir daiktų prigimtį, žmogus privalo elgtis taip, kaip diktuoja jo sveikas protas ir valia. Sveiko proto diktuojamos  elgesio taisyklės santykiuose su kitais žmonėmis ir yra  kiekvieno žmogaus prigimtinės teisės šaltinis.  Tačiau  sveiko proto Dievas (arba Gamta) ne kiekvienam padalino po lygiai, todėl žmogaus elgesys gali būti geras ir dorovingas arba blogas ir amoralus, kuris prieštarauja prigimtinės teisės principams. Amoralus arba nusikalstamas poelgis taip pat kyla iš žmogaus prigimties, tačiau su prigimtine teise neturi nieko bendro.

Prigimtinės teisės idėjas  Vakarų valstybėse XIX amžiuje pakeitė teisinis pozityvizmas. Teisinio pozityvizmo  pagrindinė idėja buvo ta, kad teisę ir žmogaus teises konkrečiu istoriniu laikotarpiu, skirtingai nuo prigimtinės ir papročių teisės, sukuria kiekvienos valstybės  įstatymuose nustatytos ar sankcionuotos teisės normos, kurių vykdymas garantuojamas valstybės prievarta. Kartu pripažįstama, kad prigimtinės teisės egzistuoja kaip  idėjos, kurios , įtvirtintos įstatymuose įgauna privalomą galią.

Prigimtinės teisės idėjų renesansas prasidėjo maždaug nuo XX amžiaus  pradžios, kurios tapo atsvara visą XIX amžių galiojusioms ir dabar tebegaliojančioms teisinio pozityvizmo idėjoms. XX  amžiuje įvykusi revoliucija Rusijoje,  du Pasauliniai  karai, įvairūs kariniai konfliktai skirtingose žemyno dalyse, kuriuos lydėjo milijonų žmonių žūtis, nusikaltimai žmonijai, kiti grubūs žmogaus teisių pažeidimai tarptautiniu ir nacionaliniu mastu paskatino teisės filosofus ir mokslininkus iš naujo atsigręžti į bendražmogiškąsias vertybes, prigimtinės teisės idėjas ir jų reikšmę teisėkūrai bei žmogaus teisių apsaugai. Vakarų valstybėse paskelbta eilė naujų prigimtinės teisės idėjų  ir koncepcijų, vadinamų modernistinėmis, nes siekiama prigimtinę teisę derinti su pozityviosios teisės normomis, įdiegti į jų suformuluotas elgesio taisykles bei formą prigimtinės teisės idėjas ir principus. Kartu akcentuojama, kad  toks įdiegimas nereiškia prigimtinės teisės išnykimo ar susiliejimo, pripažįstamas jos tradicijų tęstinumas, pastovumas ir universalumas. Vakarų valstybėse žmogaus prigimties ir prigimtinės teisės problemas šiuolaikinėmis sąlygomis  tyrinėjo eilė pasaulyje pripažintų teisės mokslų atstovų.

Prigimtinės žmogaus teisės realiai egzistuoja ir yra aktualios mūsų dienomis. Realų prigimtinių teisių egzistavimą patvirtina ir tai, kad jos dažnai būna suformuluotos  šiuolaikinėje tarptautinėje ir demokratinių valstybių  pozityvioje  teisėje, nors dėl  to savo prigimtinio  pobūdžio nepraranda.

Pirmą kartą Europoje jos buvo įtvirtintos Prancūzijos 1789 m.  „ Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje“ , kurių  formuluotė vėliau buvo perkelta į Jungtinių Tautų  „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos“ 1 straipsnį: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs, savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip  broliai“.[1] Šio straipsnio nuoroda į tai, kad žmonės nuo gimimo yra laisvi ir lygūs, turi įgimtą protą ir sąžinę elgiantis su kitais žmonėmis, kaip tik ir parodo prigimtinį žmogaus teisių pobūdį. Be to, minėtos deklaracijos preambulėje dar konstatuota, kad “ < visų žmonių giminės narių prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas.“

Prigimtinės žmogaus teisės  buvo įtvirtintos daugelio demokratinių valstybių konstitucijose, tame tarpe ir Lietuvos Respublikos  Konstitucijos  18 straipsnyje , kuriame parašyta: „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Aiškindamas šį straipsnį Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas (toliau-Konstitucinis teismas) eilėje savo nutarimų suformulavo oficialią prigimtinių žmogaus teisių doktriną. Pabrėžęs, kad teisės doktrinoje  nėra suformuluotos prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių vieningos sąvokos, Konstitucinis Teismas konstatavo: „ Naujausių laikų humanistinės teorijos paprastai remiasi tuo, kad žmogus nuo pat gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas pamatines ir nekintamas teises bei laisves. Žmogaus prigimtis yra pirminis prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių šaltinis. Svarbūs ir kiti Konstitucinio Teismo išaiškinimai, kuriuose konstatuota, kad <…> prigimtines teises žmogus turi nepriklausomai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybės teisės aktuose, ar ne. Šias teises turi kiekvienas žmogus, tai reiškia,  kad jas turi geriausieji ir blogiausieji  žmonės.“ Akcentuotas  prigimtinių žmogaus teisių prioritetas leidžiant įstatymus ir valstybės institucijoms bei pareigūnams priimant sprendimus žmogus teisių  klausimais, taip pat valstybės pareiga ginti šias teises. „ <…Konstitucinis žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimas suponuoja tai, kad negali būti nustatyta tokia šių teisių ir laisvių įgyvendinimo tvarka, kad jų įgyvendinimas priklausytų nuo teise nepagrįstų valstybės institucijų, pareigūnų ar kitų asmenų sprendimų“ (Konstitucinio  Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 1998 m. gruodžio 9 d,. 1999 m. spalio 21 d., 2004 m. gruodžio 29 d, nutarimai.) 

Taigi, Konstitucinio Teismo  doktrina įtvirtino, kad pamatines ir nekintamas prigimtines teises kiekvienas žmogus įgyja nuo gimimo, jų pagrindinis šaltinis yra žmogaus prigimtis, jos turi prioritetą pozityviosios teisės atžvilgiu, taip  pat  yra valstybės institucijų bei pareigūnų sprendimų teisėtumo vertinimo kriterijus ir matas.

Pagrindinės prigimtinės žmogaus teisės pastaruoju metu yra įvardintos šiuose Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniuose: teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, kuri įgyjama gimstant ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais (12 str.), teisė į gyvybę ( 19 str.), asmens laisvės neliečiamumas (20, 21 str.), privataus gyvenimo neliečiamumas (22 str.), nuosavybės neliečiamumas (23 str.) ir kt. Kartu asmenys įpareigoti laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nepažeisti kitų asmenų teisių ir interesų. Tuo pabrėžiama, kad prigimtinių teisių įgyvendinimas neatskiriamas nuo pareigų vykdymo.

Pagaliau reikia turėti omenyje ir tai,  kad teismai, nagrinėdami  konkrečius ginčus, taip pat privalo vadovautis prigimtinės teisės principais. Pagal Civilinio proceso kodekso 3 str.“ teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.“ kurie yra ne kas kita, kaip prigimtinių žmogaus teisių principai. Tai leidžia pažinti, palyginti ir įvertinti pozityviojoje teisėje įtvirtintų  žmogaus teisių  reglamentavimo ir įgyvendinimo atitikimą  prigimtinių žmogaus teisių idėjoms bei principams.

Šiuolaikinėmis visuotinės globalizacijos sąlygomis vis didesnį tarptautinį pripažinimą sulaukė  teisė į saugią gamtinę aplinką, kuri išvedama iš prigimtinės žmogaus teisės į gyvybę. Didėjanti gamtinės aplinkos tarša ir klimato kaita sukelia vis didesnes grėsmes žmogaus sveikatai ir gyvybei. Vakarų valstybių teisinėje literatūroje tuo klausimu susiformavo eilė teorijų ir mokyklų. Antropocentristinė teorija teigia, kad pagrindinis tikslas yra  žmogus, jo teises į sveikatą ir gyvybę, o aplinkosauga yra tik instrumentas, garantuojantis šias teises. Kiti autoriai apskritai abejoja, ar yra tokia teisė į sveiką aplinką arba kildina ją iš kitų žmogaus teisių. Egzistuoja ir radikaliai priešinga nuomonė, kad be aplinkosauginių  teisių negali būti ir kitų žmogaus teisių.

Tačiau prigimtinė žmogaus teisė į saugią ir sveiką gamtinę aplinką yra įtvirtinta eilėje tarptautinės ir nacionalinės pozityviosios teisės šaltinių. Pavyzdžiui, Konvencijoje dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija) pripažįstama „ kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisės gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje Rio Deklaracijoje apie aplinką ir plėtrą pripažįstama žmogaus teisė „ į sveiką ir pilnavertį gyvenimą harmonijoje su gamta“ Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 2003 m. pranešime „Aplinka ir žmogaus teisės“, vadovaudamasi Stokholmo Deklaracijos “Dėl žmogaus aplinkos” 1 principu, rekomenduoja valstybėms narėms pripažinti žmogaus teisę į sveiką, tinkamą aplinką. Konstitucinė teisė į sveiką ir saugią aplinką įtvirtinta Bulgarijos, Čekijos, Ispanijos, Latvijos, Portugalijos ir Suomijos konstitucijose. Prancūzijos konstituciją papildžiusioje 2005 m. „Aplinkos chartijoje“ įtvirtinta „piliečių teisė gyventi subalansuotoje, tinkamoje žmogaus sveikatai aplinkoje“Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentarų autorių nuomone,  prigimtinė žmogaus teisė į saugią ir sveiką aplinką netiesiogiai išplaukia  iš konstitucinių teisių į gyvybę ir sveikatą, kurių įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo gamtinės aplinkos būklės.

Viena iš fundamentalių žmogaus prigimtinių teisių yra teisė į žemės nuosavybę ir naudojimą. Anksčiau minėta, kad susiformavusi  kaip bendruomeninė žemės nuosavybė, irstant pirmykštei bendruomeninei santvarkai, dar iki  valstybės ir rašytinės teisės susidarymo, laisvos žemės užvaldymo būdu atsirado  privati šeimos, giminės ar genties žemės nuosavybė. Vėliau susiformavus valstybei ir rašytinei teisei privati žemės nuosavybė buvo įtvirtinta rašytiniuose teisės šaltiniuose, tačiau dėl to jos prigimtinis pobūdis nepasikeitė. Prigimtinę privačios žemės nuosavybės teisę  pripažįsta ne visi autoriai, tačiau jie negali paneigti fakto, kad teisė į privačią žemės nuosavybę susiformavo žmonių sąmonėje ir tarpusavio santykiuose dar iki valstybės ir rašytinės teisės atsiradimo ir būtent tai patvirtina jos prigimtinį pobūdį. Prigimtinė žemės nuosavybės teisė yra kitų fundamentalių žmogaus teisių ir laisvių raidos pagrindas.

Prigimtinės žmogaus teisės turi būti  pagrindinis pozityviosios teisės normose  nustatytų ŽMOGAUS TEISIŲ, LAISVIŲ IR PAREIGŲ, taip pat valstybės institucijų bei pareigūnų veiksmų ir  sprendimų teisėtumo vertinimo kriterijus ir matas. Kartu tai leidžia palyginti ir įvertinti jų   reglamentavimo ir įgyvendinimo atitikimą tiek prigimtinių žmogaus teisių idėjoms bei principams, tiek ir viešiesiems  interesams. Įgyvendindamas savo prigimtines teises kiekvienas žmogus privalo atsižvelgti ir į visuomenės, kurioje gyvena, teises ir interesus, t.y. nepažeisti viešojo intereso, lygiai kaip ir visuomenė viešojo intereso priedanga negali pažeisti prigimtinių žmogaus teisių.

 

EDUARDAS MONKEVIČIUS

 

Žiūrėta: 2011 -12- 20

Parašykite komentarą