Eduardas Monkevičius  2024 m. kovo 16 d..

 Jungtinės Tautos kiekvienais metais kovo 20 dieną mini Pasaulinę žemės dieną. Tai astronominio pavasario pradžia kai  visoje žemės planetoje sutampa dienos ir nakties ilgumas. Tą dieną daug kalbama ir rašoma apie žemei ir visai gamtai kylančius pavojus , kuriuos sukelia globalizacijos padariniai ir neatsakinga žmogaus veikla.. Kartu tai skatina pamąstyti ir apie galimybes apsaugoti žemę ir išsaugoti ją ateities kartoms.

Žemė ir gamtinė aplinka yra neįkainojama socialinė ir dorovinė vertybė. Žmogaus fizinė priklausomybė nuo žemės ir gamtos bei tarpusavio ryšys  pirmiausia pasireiškia tuo, kad žmones gimsta , gyvena ir vystosi  konkrečioje geografinėmis sąlygomis  ir klimato ypatumais pasižyminčioje žemės teritorijoje. Žemė yra svarbiausia  gamtinės aplinkos dalis, kurios ištekliai (dirvožemis, miškai, vandens telkiniai, augalija ir gyvūnija) yra žmogaus ir visuomenės egzistavimo ir raidos pagrindas. Žmogaus prigimčiai būdinga tai, kad savo egzistenciniams poreikiams  patenkinti ir vystytis jis  viską ima iš gamtos, naudojasi žemės ištekliais, kartu yra nuo jos priklausomas,  nes dar negali visiškai valdyti objektyvių gamtos dėsnių,  klimato kaitos procesų, uraganų, potvynių ir kitų stichinių nelaimių. Žmogaus teisių ir veiklos požiūriu žemė yra ypatinga nuosavybės rūšis, duodanti derlių ir žaliavą pramonei, pagrindinė gamybos priemonė žemės ir miškų ūkyje, teritorija kitoms ūkio šakoms plėtoti, gyvenamųjų vietovių, urbanistikos, infrastruktūros, rekreacijos ir sveikatos priežiūros objektams išdėstyti.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai , kad žemė kartu yra ir neįkainojama visuomenės moralinė (dorovinė) vertybė.  Popiežius Pranciškus savo enciklikoje, skirtoje aplinkosaugai –„Laudato si mi Signore“ primena, kad žemė mūsų visų bendri namai, yra „tarsi sesuo“, kuri mus lydi gyvenime, „tarsi motina,“ kuri mus pasitinka išskėstomis rankomis. Mes patys „esame žemė“<…Mūsų kūnas sudarytas iš planetos elementų, jos oru mes kvėpuojame, jos vanduo palaiko gyvybę ir gaivina….> Kartu popiežius Pranciškus apgailestauja, kad ši žemė suniokota ir apiplėšta, dabar dejuoja ir jos aimanos įsilieja į visų šiame pasaulyje apleistųjų aimanas. Popiežius kviečia visus asmenis, šeimas, vietines bendruomenes, tautas ir tarptautinę bendruomenę „ekologiniam atsivertimui“, imtis atsakingai rūpintis „mūsų bendrų namų grožiu“.^[1]  Lietuvoje pagonybės laikais iki krikščionybės įvedimo žemė buvo garbinama kaip Dievas, sudievinti buvo ir kiti žemės ištekliai. A.Maceina savo metu rašė, kad lietuviui nieko nėra šventesnio už žemę, visų didžiausią materialinę ir dvasinę vertybę, kuri transformuojasi į Gimtosios žemės ir Tėvynės sąvokas. Anot A.Maceinos „įaugęs į savo žemę žmogus darosi stiprus, nepalaužiamas, o tauta neišnaikinama“^[2]

Tačiau gyvename šiuolaikiniame globaliame pasaulyje ir dažnai susiduriame su grubiais žemės ir gamtinės aplinkos apsaugos, o kartu ir žmogaus teisių pažeidimais. Įvairiuose pasaulio dalyse kylantys karai ir svetimų teritorijų užgrobimas (Rusijos- Ukrainos karas) sunaikina ištisus žemės plotus, padaro didžiulę nepataisomą žalą visai gamtinei aplinkai. Klimato kaitos procesų sukeliama žemės ir aplinkos tarša vėjo pernešamomis kietosiomis dalelėmis sukelia ne tik žemės ir visos gyvosios gamtos degradaciją, bet ir įvairias žmonių ligas ir net mirtį. Šios globalios problemos paprastai sprendžiamos tarptautiniais susitarimais, taip pat ir visuomenės protestais bei aktyvia veikla.

Žalingus žemei ir gamtai padarinius sukelia ir neatsakinga, o kartais ir nusikalstama žmogaus veikla. Žemės nuosavybės, naudojimo, valdymo ir aplinkosaugos santykiuose dažnai kyla ir aštrėja privataus ir viešojo interesų konfliktai. Tai patvirtina ir teismų praktika šios kategorijos ginčuose. Viena vertus, žmogus vis labiau praranda ryšį su žeme, kai dėl gyvenamųjų vietovių plėtros ir kitų urbanizacijos procesų arba aplinkosaugos tikslu valstybė vis didesnius dirbamos žemės plotus  nusavina visuomenės poreikiams. Žinoma žemės skyrimas urbanizacijos procesams ir kitiems visuomenės poreikiams yra neišvengiama būtinybė  nes kitaip būrų neįmanoma pažanga ir visuomenės raida. Tačiau yra galimybė efektyviau naudoti  ir išsaugoti turimus žemės plotus,  panaikinti nepagrįstus žemės nuosavybės ir naudojimo draudimus ar ribojimus. Kita vertus, žemės ir gamtos išteklių naudotojas, netinkamai juos naudodamas, siekdamas gauti kuo daugiau pelno ir naudos, vis labiau juos išsekina ir net sunaikina, tuo padarydamas žalą gamtai, visuomenei ir žmogaus teisėms. Pavyzdžiui, niekaip negalima pateisinti  masinį  net nepilnai subrendusių miškų kirtimą vasarą kai yra pats paukščių perėjimo ir gyvūnų poravimosi metas arba ištisų derlingų pievų pavertimą kitomis naudmenomis. Tuo padaroma nepataisoma žala unikaliam Lietuvos kraštovaizdžiui, sunaikinamos ištisos retų paukščių ir kitų gyvūnų populiacijos. Tuo padaroma ir moralinė žala žmonėms, kurie neabejingi gamtai ir gėrisi mūsų kraštovaizdžio grožiu.

Atsižvelgiant į tai kyla klausimas ar įmanoma šiuolaikinėmis globalizacijos sąlygomis išspręsti konfliktą  tarp žmogaus privačių interesų ir žemės bei gamtinės aplinkos apsaugos ir išsaugojimo ateities kartoms?

Atsakymas būtų teigiamas. Visų pirma, būtina sutvarkyti ir sugriežtinti teisinę žemės ir gamtinės aplinkos apsaugą. Panaikinti įstatymų trūkumus ir spragas, kurie leidžia juos apeiti ar savaip interpretuoti ir nevykdyti, taip pat ir nepagrįstus  žmogaus teisių draudimus bei ribojimus šioje srityje. Tiems pažeidėjams, kurie sąmoningai egoistiniais tikslais, siekdami maksimalios naudos daro žalą žemei ir gamtai, reikia nustatyti griežtą teisinę atsakomybę, kuri būtų proporcinga padarytos žalos dydžiui. Pavyzdžiui, už žemei ar gamtai padarytą žalą pažeidėjas turėtų atlyginti jų vertę tuo metu galiojančiomis rinkos kainomis. Tai būtų ir efektyvi prevencinė priemonė, nes žmogus pagalvotų ar verta rizikuoti daryti pažeidimą, jeigu iš to jis negaus jokios naudos.  Antra,  didelę reikšmę šioje srityje turi ir aktyvi žiniasklaidos bei visuomenės veikla. Žemės ir aplinkosaugos pažeidimų viešas pasmerkimas spaudoje, socialiniuose tinkluose ar viešuose pasisakymuose taip pat aktyvi visuomeninių organizacijų veikla  taip pat yra aktyvi jų prevencijos priemonė, nes pažeidėjai, tiek viešieji  tiek ir privatūs asmenys, dažnai viešumo vengia  daugiau negu teisinės atsakomybės. Kartu reikia atsižvelgti ir į tai, kad kiekvienas žmogus turi ne tik įstatymines, bet ir prigimtines teises , laisves, bet ir  pareigas sau pačiam, šeimai,  visuomenei ir valstybei, privalo atsakyti už savo veiksmus ir poelgius.  Atsakomybės jausmas, prigimtinės teisės idėjų ir principų žinojimas bei pripažinimas neretai padeda  žmonėms ir valstybei išvengti privataus ir viešojo intereso konflikto ar jį sėkmingai spręsti  vardan savo pačių bei visuomenės sėkmingos raidos poreikių. Žmogaus prigimtinių teisių, laisvių ir pareigų bei atsakomybės užtikrinimas  santykiuose su visuomene ir valstybe yra brandžios pilietinės visuomenės požymis, demokratijos ir teisingumo įgyvendinimo valstybėje garantas. Tuo ir pasireiškia poreikis žmogaus prigimtines  teises ir pareigas  įgyvendinti praktiškai   santykiuose su žeme, gamtine aplinka ir visuomene, įstatymų leidyboje, valstybės institucijų  veikloje ir teismų praktikoje.

[1] Popiežiaus Pranciškaus Enciklika „Laudato si mi Signore“ // 15 min. lt. 2015 m. birželio 18d.

[2] Maceina A. Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra. III. Lietuviškosios individualybės bruožai. //Židinys, 1939, Nr 7, p.31-50

būtų

TARPTAUTINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ DIENA

Eduardas Monkevičius, 2024m. gruodžio 10

Kiekvienais metais gruodžio 10 dieną Jungtinės Tautos pamini ir ragina valstybes nares paminėti Žmogaus teisių dieną. Lietuvoje taip pat rašoma žiniasklaidoje ir diskutuojama viešuose renginiuose įvairiais humanitarinių, socialinių ir politinių žmogaus teisių įgyvendinimo  ir apsaugos klausimais. Tačiau viena iš pagrindinių prigimtinių žmogaus teisių-t.y. teisė į saugią gamtinę aplinką nesulaukė reikiamo dėmesio. Tuo tarpu dėl globalios gamtinės aplinkos taršos ir jos sukeliamų klimato kaitos procesų blogėja žmonių gyvenimo kokybė, kyla reali grėsmė žmogaus sveikatai ir net gyvybei. Kartu pažeidžiamos ir prigimtinės kiekvieno žmogaus teisės gyventi ir vystytis saugioje ir sveikoje gamtinėje aplinkoje. Pravartu priminti, kad teisė į saugią, švarią, sveiką ir pan. gamtinę aplinką  yra deklaruojama tarptautiniuose ir atskirų valstybių teisės šaltiniuose. Pirmą kartą tokia teisė buvo paminėta 1972 m. Jungtinių Tautų Stokholmo konferencijos deklaracijoje, kurioje teigiama, kad žmogus yra savo aplinkos kūrėjas ir kartu kūrinys, aplinka yra žmogaus gyvenimo pagrindas, todėl tiek natūrali tiek ir žmogaus sukurta aplinka yra būtinos žmogaus gerovei ir pagrindinėms teisėms užtikrinti. Žmogus turi teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas tik tokioje aplinkoje, kurios kokybė leidžia gyventi oriai  ir užtikrina jo gerovę. 1992 m. Jungtinių Tautų Rio deklaracijoje pripažįstama žmogaus teisė į sveiką aplinką ir gyventi darnioje aplinkoje. Orhuso konvencijoje pripažįstama „ kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisės gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje.“ Konstitucinė teisė į  sveiką ir švarią aplinką yra įtvirtinta Bulgarijos, Čekijos, Ispanijos Latvijos, Portugalijos ir Suomijos konstitucijose. Lietuvos konstitucijoje ir įstatymuose tokia teisė nėra tiesiogiai įtvirtinta. Netiesiogiai žmogaus teisė į saugią aplinką kyla iš Konstitucijos 54 straipsnio nuostatos, kad „ valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvunijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga…“ Tokiu būdu valstybinė gamtinės aplinkos apsauga turėtų būti žmogaus teisės į saugią aplinką įgyvendinimo garantija. Tačiau praktikoje taip būna ne visada, todėl bendruomenė ar atskiras žmogus priverstas  pažeistas ar suvaržytas šioje srityje savo teises ginti teismuose. Atsižvelgiant į tai ateityje verta padiskutuoti tais klausimais: ar tikslinga mūsų įstatymuose tiesiogiai įtvirtinti naują žmogaus teisę į saugią gamtinę aplinką, koks turėtų būti šios teisės turinys ir ar yra reali galimybė tokią teisę įgyvendinti praktiškai šiuolaikinėmis globalizacijos sąlygomis? Pamąstymai tais klausimais sekančiame šio leidinio numeryje.

BENEDIKTAS ŠETKUS

Su šakėmis prieš traukinį: kaip prieš keturis dešimtmečius protestavome dėl „mokslinio komunizmo“

2024-06-16     VORUTA.LT

Pradėjus studijuoti 1979 m. Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Istorijos-pedagogikos fakultete, iš aukštesnio kurso studentų išgirdome apie mus laukiantį didžiausią išbandymą – Mykolo Burokevičiaus dėstomą kursą „Mokslinis komunizmas“. Vyresnieji teigė, kad išleisti „mokslinio komunizmo“ vadovėliai netinka, nes dėstytojas pripažįsta tik savo paskaitų užrašus. Per paskaitas reikia užsirašyti skaitomą tekstą žodis žodin, nes kitu atveju per egzaminą galima susilaukti profesoriaus pastabos: „čia pats taip pridėjai, aš taip nesakiau“. Tokiu atveju aukšto įvertinimo jau gali nesitikėti.

Skaitykite toliau →

Su Arūnu Bučniu LSMU gimnazijoje Kaune. 2024 m. gegužės 17 d.
Mielas bičiuli Arūnai, nuoširdus ačiū už gražius ir prasmingus linkėjimus mano knygų „Prigimtinė teisė ir žemė” bei „Kunigaikščiai Veryhos ir Lietuva” įteikimo ptoga.Mums su žmona išties buvo malonu susipažinti su Tavo vadovaujama gimnazijja, jos kolektyvu, mokiniais, istorija ir pasiekimais.Įspūdinga, kad tiek daug nuveikta ugdant mūsų jaunąją kartą ir puoselėjant gimnaziją. Telaimina Dievas Jus, bendradarbius ir mokinius ir įkvepia naujiems darbams ir pasiekimams

.

KAS YRA LAIMĖ ? Tai dvasinė žmogaus būsena konkrečiose gyvenimo situacijose., kai žmogus patiria euforiją ir gyvenimo džiaugsmą.  Žmogus yra laimingas i tuomet, kai gali maloniai bendrauti su savo tėvais, sutuoktiniu, vaikais, draugais ir artimaisiais, dalintis sėkme ir rūpesčiais, padėti vieni kitiems kuo gali, mylėti ir džiaugtis gyvenimu. Tai  yra didelė laimė. Pažvelkite į senolius susikabinusius už parankių ir vaikščiojančius jūros pakrante-jie yra laimingi, kad yra sveiki ir turi vienas kitą. Arba į būrį vaikų ir vaikaičių sulaukusių sveikų savo tėvų ir senolių, Jie taip pat yra laimingi, nes gali džiaugtis vieni kitais. Laimingos yra ir tos jaunos poros kurios džiaugiasi abipuse meile ir pagarba, savo mažylių juoku ir išdaigomis. Laimingas yra ir vienišas žmogus, kuris turi galimybę įprasminti save veikloje ir kūryboje, bendrauti su kitais žmonėmis. Pasirodo kiek nedaug kartais reikia dėl pilnos laimės. 

Profesoriaus A.Skurvydo mintys apie laimę:

„Visą šį ankstyvą rytmetį mąstau apie mūsų vienos baigiamos rengti publikacijos „generalinę” išvadą. Ištyrėm daugiau nei tūkstantį saugusių Žmonių. Pagrindinis tyrimo klausimas: nuo ko tvirčiausiai priklauso Žmonių laimė (subjektyvus savo laimingumo vertinimas). Labai daug įvairų veiksnių ištyrėme – nuo sveikos gyvensenos stiliaus bei kūno masės indekso iki charakterio tipo, emocinio intelekto, streso, subjektyvios savijautos profilio, gyvenimo svarbiausių dalykų (vertybių), patirtų patyčių ir smurto vaikystėje ir dar daug kitų rodiklų. Visą rytmetį ieškau „vieno sakinio apibendrinimo”, kad jis būtų ir originalus, ir įdomus, ir suprantamas. O tai man nemažas iššūkis. Šiai minutei apibendrinimas yra toks.” Žmonių suvokiama laimė yra daug daugiau, nei vien tik sveikas gyvenimo stilius (fizinis aktyvumas, sveika mityba, pilnavertis miegas, nerūkymas ir alkoholio nevartojimas), antsvorio neturėjimas, malonios emocijos, pinigų kiekis ir/ar geras išsilavinimas bei kiti „tardiciniai rodikliai”, pavyzdžiui, loginis protas ir/ar empatiškumas. Kad Žmonės jaustųsi laimingi yra daug svarbiau, kad jie gebėtų valdyti savo emocijas, siektų savęs nuolatinio tobulinimo, būtų gyvybingais, energingais bei atsparūs viso gyvenimo stresams, nelaimėms. O tam pasiekti reikia pastangų, kurios ne visados būna malonios. Dažnai laimingų Žmonių gyvenimą lydi ir nuovargis, ir problemos, ir neaiškumas jų galvoje”. 2023m. rugpjūčio 18 d.

STRAIPSNIO „PATYČIOS LIETUVOJE“ KOMENTARAS

Pagarba gerb. kolegai prof. dr. Ignui Vėgėlei už drąsias ir prasmingas mintis ir idėjas ginant prigimtines ir konstitucines žmogaus teises ir laisves. Linkiu daug ištvermės ir sėkmės šioje kilnioje ir be galo svarbioje veikloje. Patyčios, kito asmens įžeidinėjimai ir pažeminimai yra išties globali žmogaus teisių, garbės ir orumo pažeidimų problema, kurią išspręsti yra gana problematiška. Visais visuomenės raidos periodais buvo yra ir bus žmonių kurie tik tokiu būdu gali save išreikšti ir susireikšminti, nes nieko daugiau nemoka ir nesugeba. Tokiems žmonėms yra svetimos moralinės dorovinės vertybės, jie jų paprasčiausiai nepripažįsta. Jie visuomet jaučiasi teisūs, pripažįsta tik savo tiesą ir jokie argumentai jų negali įtikinti  pakeisti savo nuomonę. Blogiausia, kad tai persiduoda jaunimui-ateities kartoms. Dėl to tokių žmonių paviešinimas ir demaskavimas, taip pat ir teisinio reguliavimo tobulinimas gali padėti bent iš dalies išspręsti šią problemą.

 Ignas Vėgėlė „Patyčios Lietuvoje“

Tokio masto, kokio dar nėra buvę. Jau spėjome įprasti, kad socialiniuose tinkluose vieni iš kitų tyčiojasi pasiskiepiję ir nesiskiepiję.

Skaitykite toliau →