Mykolas Riomeris (1880-1945), teisės daktaras, profesorius, VDU rektorius (1927-1928 ir 1939 m. ). Jis pirmas Lietuvoje sukūrė konstitucinės teisės pagrindus, dėstė studentams konstitucinę teisę. Paskelbė eilę tarptautinės reikšmės darbų, skirtų konstitucinės ir administracinės teisės problemoms nagrinėti. Mykolo Riomerio darbais rėmėsi ir  1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrėjai. Svarbiausieji Mykolo Riomerio darbai: „Suverenitetas“, „Reprezentacija ir mandatas“,(1927 m.), „Administracinis teismas“,(1927 m.), „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose“(1932 m.), „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“ „Valstybė ir jos konstitucinė teisė. (paskaitų ciklas),. ir kt. Mykolo Riomerio darbai aktualūs ir mūsų dienomis, jais remiamasi įvairių teisės ir politologijos mokslinio tyrimo darbuose. Tenka pabrėžti, kad apart pedagoginės ir mokslinės veiklos Mykolas Riomeris tarpukario Lietuvoje kartu buvo  ir aktyvus valstybės ir visuomenės veikėjas. Už nuopelnus Lietuvos valstybei ir mokslui Mykolas Riomeris apdovanotas Gedimino ir Vytauto Didžiojo antrojo laipsnio ordinais , taip pat Latvijos trijų Žvaigždžių ordinu. Netrukus po nepriklausomybės atkūrimo Vilniuje buvo įsteigtas specializuotas Mykolo Riomerio vardo universitetas, jo vardu pavadinta viena iš šio universiteto auditorijų.

 Petras Leonas (1864-1938), teisės daktaras,  VDU Garbės daktaras,  profesorius,nuo 1922 m iki 1933 m. pirmasis Teisių fakulteto dekanas.Kartu jis užėmė Teisės enciklopedijos ir Teisės filosofijos istorijos katedrų vedėjo pareigas.Tarpukario Lietuvoje jis buvo  vienas iš svarbiausių ir geriausiųteisės teoretikų. Teisių fakulteto studentams skaitė teisės enciklopedijos, teisės sociologijos ir teisės filosofijos paskaitas. Svarbiausios jo knygos: Teisės enciklopedijos paskaitos,(1931 m), Teisės filosofijos istorija, (1928 ir 1995 m.),  Sociologijos paskaitos  ir kt.. Be to, aktualiais to meto teisės ir  politikos klausimais Petras Leonas daug rašė teisinėje ir periodinėje spaudoje, 1933-1938 metais buvo žurnalo „Kultūra“ atsakingasis redaktorius. Pastaruoju metu visi jo darbai surinkti ir išleisti 3 tomų raštuose. Savo gyvenime ir kūryboje Petras Leonas  vadovavosi Imanuelio Kanto suformuluota prasminga idėjine taisykle: „Elkis su kitu taip, kaip tu norėtum, kad kitas taip elgtųsi su tavimi“. Žinomi ir prasmingi, nepaprastai aktualūs jo  posakiai, skirti teisininko profesijai: „Teisininkas jokiomis aplinkybėmis negali sudaryti sandorio su savo sąžine…o nedoras teisininkas yra pavojingesnis net už nusikaltėlį“. Petras Leonas buvo teisinio pozityvizmo atstovas, parlamentinės demokratijos idėjos šalininkas. Tačiau jis buvo tolerantiškas ir kitokioms teisinėms pažiūroms bei idėjoms. Pavyzdžiui, „Teisės enciklopedijos paskaitose“ jis daug dėmesioskyrė „Prigimtinės teisės“ (ius naturale)  idėjai, kurią suprato kaip žmogaus prigimtyje glūdantį teisingumo idealo siekį, todėl prigimtinė teisė yra kriterijus vertinti pozityviąją teisę ir kurti jos pataisas. Petras Leonas pateikė išsamią įvairaus istorinio laikotarpio  idėjų ir teorijų apie prigimtinės teisės ir teisingumo  sąveiką su pozityviąja teise ir valstybe analizę. Žymaus tarpukario teisininko Petro Leono atminimas neliko užmarštyje, bet buvo įvertintas ir įamžintas. Apie Petro Leono gyvenimą ir įvairiapusę veiklą surinkta ir susisteminta gausi medžiaga, (apie 715 psl.), kuri aprašyta ir analizuota jo giminaičio, profesoriaus, akademiko Juozo Leonavičiaus knygoje „Petras Leonas-Lietuvos sąžinė (1864-1938)“. Petro Leono 150-osioms gimimo metinėms ir Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus iniciatyva išleistas specialus leidinys: „Petras Leonas: teisinis palikimas ir dabartis“, kuriame mokslo atstovai ir teisininkai-praktikai analizuoja Petro Leono gyvenimą ir pasaulėžiūrą, taip pat jo idėjų  aktualumą sprendžiant dabarties problemas.  Kauno m. savivaldybė 2004 m. liepos 16 d. sprendimu vienai iš naujų Kauno miesto gatvių suteikė Petro Leono vardą, o ant namo K. Donelaičio g. 77 fasado leido įrengti atminimo lentą  su P.Leono bareljefu. Petro Leono vardu pavadinta ir  viena VDU Teisių fakulteto auditorija.

 Antanas Kriščiukaitis (1864-1933)– nepriklausomos Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas (1918-1923 m. ir 1925-1933 m.), artimas Petro Leono bendražygis, organizavo Lietuvos Respublikos Teisingumo ministeriją ir kūrė teisinės valstybės pagrindus. Kartu su Petru Leonu įkūrė Lietuvos teisininkų draugiją, tryliką metų buvo jos pirmininkas, redagavo draugijos leidinį „Teisė“, kuriame reguliariai publikavo Vyriausiojo Tribunolo praktikos apžvalgas.  Nuo 1923 m. Antanas Kriščiukaitis VDU Teisių fakulteto profesorius, vėliau Baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso katedros vedėjas. Būsimiesiems teisininkams Antanas Kriščiukaitis skaitė baudžiamojo proceso kursą ir vedė šio dalyko seminarus. Parengė studentams Baudžiamojo proceso kurso medžiagą. Paskaitose ir seminaruose jis plačiai naudojo teismų ir Vyriausiojo Tribunolo praktikos apžvalgas, todėl studentams jos buvo įdomios ir svarbios. Kartu studentai įgydavo ir kalbinių bei taisyklingos teisinės terminologijos žinių, nes profesorius mokė studentus juos teisingai naudoti kalbose ir dokumentuose. Didelis jo indėlis yra įstatymų leidybos ir tobulinimo bei teisinės literatūros redagavimo ir leidimo veikloje. Jis paengė Baudžiamojo proceso įstatymo projektą, redagavo 1930 m. išleistą Teisingumo ministerijos leidinį „Lietuvos teismas 1918-1928 m. „taip pat A. Merkio sudaryto „Lietuvos įstatymų ir poįstatyminių aktų rinkinio“ dvi laidas ir kt.  Antano Kriščiukaičio redaguojamas Lietuvos teisininkų žurnalas „Teisė“ tapo mėgstamas ir skaitomas ne tik teisininkų , bet ir plačiosios visuomenės. Žurnalo dėka visuomenė buvo supažindinta su Lietuvos valstybingumo ir teisinės sistemos kūrimo bei įgyvendinimo, teismų reformos ir kitomis problemomis. Jis pats suredagavo 23 žurnalo numerius, taisydamas straipsnių kalbą ir korektūrą, todėl žurnalo tekstai ir jo priedai buvo pateikiami skaitytojui gražia lietuvių kalba. Antano Kriščiukaičio iniciatyva ir pastangomis  kaip žurnalo ‚Teisė“ priedai išleista nemažai užsienio ir Lietuvos autorių veikalų. Įdomu pabrėžti, kad Antanas Kriščiukaitis pasireiškė ir kaip rašytojas, parašęs satyros vaizdelių ir feljetonų, išvertęs nemaža garsių pasaulio rašytojų kūrinių. Aišbės  slapyvardžiu rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuviškasis balsas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Garsas“, „Varpas‘, Nemuno sargas“ .

 Augustinas Janulaitis (1878-1950 )-teisės daktaras, VDU Garbės daktaras., ordinarinis profesorius, akademikas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Augustinas Janulaitis iš karto ėmė aktyviai dalyvauti valstybės atkūrimo, stiprinimo ir pedagoginėje veikloje. Nuo 1922 m. jis buvo Istorijos katedros vedėjas, o nuo 1935 m. iki 1939 m. Teisių fakulteto dekanas. Studentams dėstė Lietuvos teisės istorijos kursą. 1939 m. pabaigoje Teisių fakultetą perkėlus į Vilnių jis kurį laiką buvo Vilniaus universiteto  naujo Teisės fakulteto dekanas. Sovietų Sąjungos  okupacijos pradžioje Augustinas Janulaitis  buvo paskirtas Vilniaus universiteto Istorijos filologijos fakulteto dekanu, o vėliau išrinktas Lietuvos SSR Mokslų akademijos tikruoju nariu. Augustinas Janulaitis parašė eilę reikšmingų darbų Lietuvos istorijos ir teisės klausimais. Jis redagavo Teisių fakulteto periodinį leidinį Teisių fakulteto darbai“, kuriame spausdino ir savo darbus. Viso iki 1940 m. išleista 10 Teisių fakulteto darbų tomų. Svarbiausi jo darbai: Simonas Daukantas  (1913 m.), 1863-1864 m. sukilimas (1921 m.), Kunigai ir  1831 m. revoliucija Lietuvoje (1923), Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas XVI-XVIII amž. (1927 m.), Napoleono teisynas (1930 m.), Ignas Danilavičius Lietuvos bei jos teisės istorikas (1932 m.), Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX amž. (1936), Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis (išleista 1998 m.), ir kt. Remdamasis lenkų istorikų S. Kutrzebos, J. Jaroszevičiaus, M. Liubavskio ir savo asmeniniais darbais jis išleido antologinę apžvalgą Lietuvos visuomenės ir teisės istorija (1916 m.).  Didžiulis Augustino Janulaičio kūrybinis palikimas reikalauja istorijos ir teisės mokslo atstovų dėmesio ir tolimesnio išsamaus tyrimo.

 Antanas Tamošaitis (1894-1940)–paskutinis nepriklausomos tarpukario  Lietuvos teisingumo ministras A.Merkio  vyriausybėje (1939-1940 m.). Teisės daktaras, Teisių fakulteto Teisės enciklopedijos katedros docentas. 1920 -1922 m. išrinktas į Steigiamąjį   Seimą, kuriame buvo Švietimo komisijos sekretorius. 1922-1925 m . Teisių fakulteto studentas, vėliau gilino studijas Vienos ir Paryžiaus universitetuose. 1928 m. VDU Teisių fakulteto taryboje apgynė teisės daktaro disertaciją tema „Istoriškoji teisės mokykla Vokietijoje“, kuri išspausdinta 1929 m. Tais pačiais metais Antanas Tamošaitis buvo išrinktas Teisės enciklopedijos katedros docentu, tačiau pasirinko teisininko-praktiko kelią, pradėjo dirbti prisiekusio advokato padėjėju. 1930 m. grįžo į Teisių fakultetą ir ėmė dėstyti romėnų teisės kursą. Antanas Tamošaitis kartu buvo  ir aktyvus Lietuvos teisininkų draugijos narys, žurnale „Teisė“ išspausdino eilė pažintinę ir mokslinę reikšmę turinčių straipsnių: „Austrijos Konstitucinis Teismas“, (Nr 9), „“Teisės mokslo dėstymas Prancūzijoje“ (Nr 11), „“Už ir prieš mirties bausmę“ (Nr 13), „“Humaniškų principų įsigalėjimas romėnų šeimos teisėje“ (Nr36) ir kt. Be to, Antanas Tamošaitis į lietuvių kalbą išvertė P. R. Girardo Romėnų teisė“, pirmą ir antrą tomus (1931-1932 m.), o 1938 m. kartu su J.Kairiu išvertė“ Hammurabio įstatymą.

1940 m. birželio 15 d. naktį Lietuvos Vyriausybės posėdyje, kuriam pirmininkavo prezidentas Antanas Smetona ir buvo svarstomas Sovietų Sąjungos ultimatumas, Antanas Tamošaitis pasisakė už pasipriešinimą Sovietų Sąjungos agresijai ir Vyriausybės pasitraukimą į užsienį. Tačiau dauguma Vyriausybės narių tam nepritarė. Sovietų kariuomenei okupavus Lietuvą Antanas Tamošaitis 1940 m. liepos 12 d. naktį buvo suimtas, uždarytas į Kauno kalėjimą ir per mėnesį nužudytas. Antano Tamošaičio, doro teisininko ir Lietuvos patrioto gyvenimas ir veikla yra pavyzdys ateities teisininkų kartoms.

Teisių fakulteto studentams taip pat  dėstė  bei savo darbus skelbė ir kiti gal kiek mažiau žinomi profesoriai ir dėstytojai. Vienas iš jų-kunigas Petras Malakauskis (1889-1948),  VDU Teologijos fakulteto docentas, , nuo 1929 m. ordinarinis profesorius, studentams dėstė bažnytinės (Kanonų) teisės kursą. Tais klausimais paskelbė 21 publikaciją, tame tarpe ir studiją  Prigimtinė teisė.( „XXI amžius“ 2007, Nr 33 (153).Prof. Vladas Mačysišleido savo  Civilinio proceso paskaitas (1924 m), parašė straipsnius Socialinis teisių mokslo tikslas ir mūsų žemės reforma (1924 m.), Apie teismo kandidatų ir advokatų paruošimą (1932), doc. Vladimiras Stankevičius  išleido vadovėlį  Baudžiamoji teisė (1925 m.), ir kt. Galima paminėti ir Antaną Verygą Darevskį (1884-1951)-teisės daktarą, Teisių fakulteto Finansų teisės katedros dėstytoją.  Nuo 1923 iki 1939 m. pabaigos jis  studentams dėstė Mokesčių teisę „Teisių fakulteto darbuose“ paskelbė virš 10 darbų Lietuvos  mokesčių istorijos ir teisės klausimais.  Svarbiausieji Antano Verygos darbai: Lietuvos mokesčiai XV-XVI amž. (1929 m.),  Lietuvos mokesčiai XVII-XVIII amž. (1930), Dvaro padūmės mokestis (1930), „Šarvarka“ prievolė (1936), Daktaro disertacija- „Ofiara „ mokestis 1789 mstais. (1938 m.) ir kt. Šiuose darbuose Antanas Veryga analizavo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) ir vėlesnio laikotarpio mokesčių ir valstybės iždo tvarkymą, mokesčių rūšis ir surinkimo tvarką, mokesčių mokėtojų privilegijas ir teises bei pareigas. Aprašė ir nemažai tuo metu su mokesčiais susijusių paprotinės teisės normų. Jo darbai gali būti naudingi ir šiuo metu studentams, mokslo atstovams ir asmenims, kurie domisi viduramžių Lietuvos mokesčių istorija ir teise.

Prof.dr. Eduardas Monkevičius

Skaityti daugiau: „VDU Teisių fakultetas.Istorinė apžvalga“https://www.edumon.lt